2007  2006  2005

Autorius: E. G., data: 2007 01 15
Tiražas: Nenurodytas; Rubrika: Nenurodyta

"Tūkstančiai vaikų kenčia nuo smurto" – tampa velniškai populiari frazė. "Ištieskime pagalbos ranką", "padėkime nuskriaustiems vaikams", "nelik abejingas šalia tavęs esančiam smurtui" vis dažniau kalba televizorius ir radijas, tačiau kaip buvo tūkstančiai, taip ir liko ir tą ranką vis dar prašoma ištiesti. Kodėl taip yra, ar tai tiesiog reklaminiai triukai, bandantys sukelti lietuvišką gailestį, ar mes pasiduodame visiškam nihilizmui ir manome, jog vaikus išgelbės tūkstančiai litų?

Išgirdę "smurtas prieš vaikus" daugelis įsivaizduoja niekaip nesugebantį išsiblaivyti rūstų niekšą, kuris atsidavęs dieną naktį lupa savo atžalas. Jeigu prie smurto pridedamas žodis "psichologinis", tuomet įsivaizduojama ištisai rėkiantys ir terorizuojantys griežtomis baudomis tėvai.

Tokius įsivaizduojamus modelius kiekvienas palygina su savim, pagalvoja, kad taip su vaikais nesielgia, ir padaro išvadą, kad vaiką augina tinkamai. Tačiau žiniasklaida nenutyla apie incidentus mokyklose, kada dar pradinių klasių mokinukai, kurie nėra iš asocialių šeimų, iškrečia visiškai nejuokingus smurtinius pokštus bendraklasiams ar mokytojams. Garsiai kalbama apie tai, kad vaikai žiaurėja (fizinio smurto aspektu), paaugliai visiškai nebeturi išugdytų vertybių, pagarbos tėvams ir mokytojams, netoleruoja vieni kitų.

Patyčios tarp paauglių yra toks įprastas dalykas, jog net tėvai to neįvardina kaip problemos ir laiko tai normalia žmogaus socializacijos visuomenėje dalimi. Kiekvieną kartą girdint panašius kaltinimu nepilnamečiams virstančius teiginius kyla klausimas: iš ko jie viso to išmoko?

Dalis dabar linkę kaltinti televiziją, jog rodo daugybę smurto ir vaikas persisunkia piktomis idėjomis iš mirguliuojančios dėžutės. Tiesa, tyrimai rodo, jog vaikams skirtose programose yra daug smurto scenų, tačiau tie patys sociologiniai tyrimai pabrėžia, jog jų įtaka nėra tokia stipri, kaip atrodo, daug didesnis neigiamas poveikis vaikui pavyzdžiui daromas, jeigu abu tėvai dirba visą darbo dieną ir skiria vaikams minimaliai laiko savaitgaliais.

Beje, ir ankstesniais laikais sekamose pasakose slibinams buvo kapojamos galvos ir teisingumas buvo pasiekiamas smurtinėmis priemonėmis, tačiau šalia viso to buvo bendravimas su vaiku ir paprastas paaiškinimas, kas yra gera ir kas bloga. Žinoma, jog patogu, kai vaikas netrukdo ir pats ramiai būna žiūrėdamas televizijos programas, tačiau gyvas žmogiškas ugdymas jam taip pat reikalingas. Reikėtų ne televiziją kaltinti, kad rodo, o kalbėti ir tinkamai paaiškinti apie tai, kas yra rodoma, kad nesiformuotų klaidingas pasaulio suvokimas.Vaikams įprastas tyrumas, nuoširdumas ir teisingumas yra naikinamas ne kieno kito, o juos supančių suaugusiųjų. Kalbu ne tik apie tėvus, kurie, žinoma, yra vaiko vertybinio pagrindo kūrėjai ir svarbiausi asmenybės ugdytojai, tačiau apie visus mus, neatskiriamą visuomenės dalį, kurioje ir bręsta toji vadinama mūsų visų ateitis.

Troleibusuose ant paauglių pasipiktinusios tetulės šaukia vien jiems garsiau nusijuokus, mokykloje nemaža dalis mokytojų į mokinius žiūri kaip į priešus ir lygiaverčius kovos, bet ne racionalaus bendravimo objektus, tėvai vaikus moko nenusileisti, duoti atgal ir nuo mažų dienų įkala, kad pasaulyje teisybės nėra, todėl net nesistenk būti sąžiningas. Vaikai nėra aptverti apsaugine siena, jie sugeria viską, ką jiems duoda suaugusiųjų pasaulis ir nešasi tai per visą savo gyvenimą. Būtent čia labai tinka posakis, kuris atrodo absurdiškas taikant jį suaugusiems: "kalta aplinka". (Ir reikėtų susilaikyti nuo įprastų kaltinimų valdžiai, nes metas prisiimti bent dalį atsakomybės ir patiems.)Labai dažnai reikalaujame iš vaikų to, ko patys neduodame jiems. Jeigu netikite aplinkos poveikiu vaiko mąstysenai ir elgsenai, pažvelkite, kaip žaidžia penkiamečiai ir kiek jau po penkių gyvenimo metų jų galvoje yra išlikusių frazių, tokių kaip: "atsibodai, kiek galima aiškinti", "netrukdyk", "neaiškink man, kvaily", "tu dėl visko kaltas", "neturiu laiko". Ar mes tikrai nebeturime laiko pasistengti, kad vaikai gyventų gražiau, negu gyvename mes? Nematydami tinkamo pavyzdžio visai paprastuose kasdieniuose veiksmuose vaikai neužaugs teisingesniais ir geresniais žmonėmis kurie padarytų pasaulį patrauklesne vieta gyventi.Nenoriu šio savo minčių išsakymo dažyti rožine spalva ir utopiškai agituoti išgelbėti pasaulį nuo pražūties saugant trapiuosius jo gyventojus, noriu, kad tiesiog dažniau susimąstytume apie mus supančių reiškinių priežastis ir neliktume joms abejingi. Savo aplinką kuriame kiekvienas iš mūsų (tos galios dar nepasisavino vien kostiumuoti parlamento vyrai ir moterys). Vaikai yra gražiausia, ką gali sukurti žmogus. O kuriami jie ne aukojamais pinigais įvairiose akcijose, o paprasčiausiu elgesiu, bendravimu, kasdieniais žodžiais.