- Po incidento sostinės Volungės mokykloje, kai mažametis griebėsi smurto prieš bendramokslius, pedagogai ėmė garsiai kalbėti, esą tai ne pirmas atvejis. Ar vaikų psichiatrams žinoma daugiau panašių faktų darželiuose, mokyklose?

- Keista, kad po panašių atvejų - tokia nuostaba. Šitas reiškinys senokai vyksta ir net jau yra tapęs tarsi norma. Lietuvos mokyklose, kaip rodo tyrimų duomenys, 70 proc. vaikų ir paauglių tyčiojasi iš kitų, o dar 70 proc. moksleivių prisipažino patys patiriantys patyčias. Situacija neretai perauga į abipusius agresijos aktus, kai jau neįmanoma suvokti, "kas pirmas pradėjo". Tai epidemijos masto reiškinys, kuris save gerbiančioje valstybėje būtų vyriausybės prioritetinė problema. Lietuva, deja, tokio brandumo dar nepasiekė. Atrodo, kad ir 2007 m. gausiame biudžete tokios "smulkmenos", kaip visuomenės ir ypač vaikų psichikos sveikata, vėl pamirštos.

- Kodėl iki tokios situacijos priėjome?

- Pirma, visame pasaulyje prievarta visuomenėje yra didžiulė problema, o prievarta mokyklose yra tos problemos natūralus atspindys. Nes vaikai mokosi iš suaugusiųjų pasaulio vertybių ir bendravimo įgūdžių. Antra, brandžiose valstybėse šios problemos atsakingai ir efektyviai sprendžiamos, investuojant žmogiškuosius išteklius į gerai veikiančias prevencijos programas. Trečia, Lietuvoje kol kas politikai vis randa svarbesnių reikalų už vaikų dvasinę sveikatą ir vis atidėlioja seniai subrendusius sprendimus šioje srityje. Maža to, įvykus krizei konkrečioje mokykloje (kaip dabar Volungės mokykloje), pasiduodama panikai, ieškoma visuomenės priešų jau net tarp devynmečių vaikų, raginama skatinti socialinę atskirtį, pataikaujama represiniu modeliu tikinčiam elektoratui. Tai labai pavojingi valstybės raidos požymiai.

- Ar sprendimas vaiką laikinai mokyti namie, vėliau pervesti į spec., mokyklą yra išeitis ir galime būti tikri, kad ateityje smurtas mokykloje nebepasikartos?

- Toks sprendimas šiame etape buvo neišvengiamas. Tačiau būtų šiurkšti klaida, jei laikinas mokymas namie pamažu taptų amžina vaiko izoliacija. Mokymas namie yra pati brangiausia ir pati neefektyviausia vaikų ugdymo ir socializacijos priemonė, paverčianti vaiką socialiai neįgaliu. Manau, Lietuva, o juolab Vilnius, turi galimybių ne tik imtis gaisro gesinimo metodų, bet ir sukurti efektyvią patyčių prevencijos sistemą mokyklose. Lietuva jau pradeda garsėti kaip keistoka valstybė, kuri vienose srityse pasiekia stebuklingai puikių rezultatų, o kitose atsisako diegti modernius požiūrius ir atkakliai tebeinvestuoja į socialinės atskirties tradicijas. Laikas suvokti, kad visuomenės gerovė ir saugumas priklauso nuo to, kaip greitai pasveiksime nuo keistų priklausomybių, tokių kaip nostalgija prievartos ir atskirties ideologijai.