Į "Veido" klausimus atsako Valstybinio psichikos sveikatos centro direktorė psichiatrė Ona Davidonienė.

- Dažniau nei kada nors anksčiau gatvėse ir visuomeniniame transporte pastebiu žmonių, kurie garsiai kalbasi patys su savimi, kvatoja, gestikuliuoja. Ką tai galėtų reikšti?

- Tikriausiai tai reiškia, kad į Lietuvą ateina Vakarų pasauliui įprasti vaizdai, kai psichikos sutrikimų turintys žmonės tampa mažiau stigmatizuoti, jaučiasi saugesni savo mieste ar kaime, tarp savo bendruomenės narių. Jie jaučiasi gerai, nebijo išeiti į gatvę, nesėdi namie sukaustyti savo baimių, nerimo ar šalutinio vaistų poveikio.

- Sveikatos specialistai prognozuoja psichinių ligų protrūkį. Ar jis jau nėra prasidėjęs? Juk tai rodo grėsminga depresijos ir savižudybių statistika.

- Kai kurie psichikos sveikatos rodikliai jau daugelį metų yra išties grėsmingi. Jau ne vieneri metai Lietuva liūdnai pirmauja Europoje savižudybių dažniu, nuolat didėja ir su tuo daugiausia susijęs ligotumas alkoholinėmis psichozėmis, priklausomybe nuo narkotinių medžiagų. Daugiau diagnozuojama nuotaikos, nerimo sutrikimų. Tuo tarpu sergančiųjų lėtinėmis sunkiomis psichikos ligomis (pvz., šizofrenija) skaičius Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, yra gana stabilus. Aš galbūt sakyčiau, kad metai po metų blogėja bendras psichikos sveikatos fonas visoje mūsų visuomenėje - mes matome aplink daugybę piktų, nepatenkintų, nelaimingų, viskam nepakančių ir netgi agresyvių žmonių. Man labai įsiminė neseniai perskaityta J.Massono frazė: "Yra nemažai niūrių ir dirglių protų, kurie džiaugiasi tik tuomet, kai suranda blogį... netgi ten, kur jo nėra." Manau, kad Lietuvoje tai tampa bloga "tradicija".

- Ką, Jūsų nuomone, turi daryti Lietuvos valdžia, kad padėtų geriau spręsti visuomenės psichikos sveikatos problemas?

- Visų pirma Lietuvos valdžiai reiktų išmokti elgtis taip, kad jų elgesys nesiskirtų nuo kalbų, kad iš žmonių prašydami (o kartais netgi reikalaudami) kantrybės ir pakantumo to pakantumo turėtų ir patys, kad kviesdami daugiau pasitikėti vieni kitais patys daugiau tikėtų savo žmonėmis. Blogai, kai yra įvardijami labai gražūs, labai- visomis prasmėmis teisingi prioritetai, o realiuose projektuose jie kartais vos ne apverčiami aukštyn kojomis.

- Skelbiama, kad net trečdalis Lietuvos vaikų patiria prievartą - fizinę, psichologinę, seksualinę. Ką turėtume daryti, kad padėtis keistųsi į gera?

- Išties tai didžiulė ir kol kas reikiamai neįvertinta problema. Neįvertinta, manau, dėl to, kad dauguma mūsų net neįsivaizdavo jos masto. Blogai ir tai, kad pasirodžius kai kuriems tyrimų ar apklausų rezultatams ne suklūstama ir ieškoma, ką reikia daryti, o bandoma tiesiog neigti gautus rezultatus ar priekaištauti tyrėjams, kad jie kažką ne taip ištyrė. Dar didesnė blogybė, kad smurtas prieš vaikus, ir ne tik prieš juos, tapo vos ne gyvenimo norma. Tyčiojasi ir terorizuoja vienas kitą bendraamžiai, bet jie to išmoksta iš savo aplinkos, iš to, ką jie mato šeimoje, gatvėje ar mokykloje. Daugybė vaikų jaučiasi nesaugūs nei namie, nei mokykloje. Jei žinoma, kad šeimoje nuolat smurtaujama, manau, vaikus iš tokios šeimos reikia paimti, ir skubiai. Kitas klausimas, kokiam laikui. Būtina aiškintis bendrą padėtį toje šeimoje ir galimybes ją keisti. Daug svarbiau dirbti su jaunomis šeimomis, ypač priklausančiomis rizikos grupei, kol jose dar nėra vaikų.