Prieš savaitę Lietuvą sukrėtė du žiaurūs jaunų žmonių nusikaltimai. Visagine palaidota žiauriai šešiolikmečio ir dvidešimtmečio nužudyta penkiolikametė, o lažybų punkte Alytuje buvo nužudyta 25 metų mergina. Įtariama, kad tai padarė nuolatinis šio punkto 23 metų klientas.
Nemotyvuotų žiaurių jaunimo nusikaltimų proveržių būta ir anksčiau. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog dauguma taip nusikaltusiųjų aplinkiniams atrodė normalūs, jie niekada iki tol nebuvo prasižengę.

Kas jaunus, net talentingus žmones pastūmėja tapti nusikaltėliais?

Psichiatrai, psichologai ir sociologai teigia, kad nesugebėjimas civilizuotai spręsti savo problemų nėra tik Lietuvos jaunimo problema.
Bet Vakarų psichiatrai nesugebėjimo prisitaikyti prie greitėjančio gyvenimo tempo, apskritai rinkos reikalavimų sukeltų psichikos ligų epidemijos zona pagrįstai laiko visas iš komunizmo jungo išsivadavusias valstybes. Lietuvoje 100 tūkst. gyventojų tenka 5, 4 atvejo, kai jaunuoliai ar paaugliai yra nužudomi bendraamžių. Čekijoje ir Lenkijoje šis rodiklis - tik nuo 1 iki 2. Senosiose ES šalyse - daug mažesnis nei 1. Todėl vargu ar būtų galima guostis tuo, kad Latvijoje ir Estijoje šis rodiklis - beveik 8, o ES nepriklausančioje Rusijoje - net daugiau kaip tris kartus didesnis nei Lietuvoje: 18 atvejų 100 tūkst. gyventojų.

Mūsų psichiatrai įžvelgia bent dvi priežastis, dėl kurių Lietuvos jaunuomenė yra linkusi į dažnas staigias ir nemotyvuotas žiaurybes. Viena jų - socialinę-politinė, ji susijusi su perėjimo iš nelaisvės sistemos į laisvąją rinką sunkumais. Perėjimą į laisvę daugeliui mūsų visuomenės narių lydėjo neišvengiama nuolatinė įtampa, netikrumas dėl rytojaus. Bandydami tuo pat metu ir išgyventi, ir išmokti gyventi naujomis sąlygomis, tūkstančiai dabartinių šešiolikmečių ir vyresnių jaunuolių tėvų sunkiai įsivaizdavo, ko jie turėtų mokyti savo vaikus, kokios elgesio normos bei įgūdžiai bus jiems labiausiai reikalingi. Per 50 okupacijos ir diktatūros metų įkalti ideologiniai štampai staiga neteko prasmės. Tuo tarpu daugeliui vidurinės kartos žmonių - dabartinių jaunuolių tėvų - sąmonėje neretai niekojau nereiškė ir šimtmečiais iki okupacijos formuota krikščioniško elgesio tradicija, kurią komunistinė ideologija žūtbūt stengėsi sunaikinti. Faktiškai tokių, ypač neprisitaikiusių naujoje darbo rinkoje, tėvų vaikai buvo palikti vieni patys spręsti savo paaugliškų problemų ir suvokti svarbiausių tiesų apie pasaulį. Apimti nuolatinio streso jų tėvai tam tiesiog neturėjo laiko, o gal ir noro tai daryti. Netgi tie, kurie suvokė, kaip gyventi laisvėje, dažniausiai priimdavo bei skelbdavo vienintelį ir ne patį gražiausią laisvosios rinkos postulatą: viską lemia pinigai ir jų kiekis.

Antra, šiais laikais paaugliai greičiau subręsta fiziškai, seksualiai bei intelektualiai, tuo tarpu jų jausmai ir valia vystosi daug lėčiau. Todėl, pasak psichologų, be suaugusiųjų paramos likusiems vaikams lieka tik užsisklęsti savyje ir galvoti apie savižudybę arba tapti agresyviems.
Štai kodėl žiauriam nusikaltimui padaryti jaunam Lietuvos gyventojui užtenka menkiausio preteksto: kartais netgi visiškai nelogiško - ne vietoje pasakyto kritiškesnio žodžio ar tik pašaipaus žvilgsnio.

Bet gal kylant krašto ūkiui padėtis šioje srityje netrukus pagerės?

Psichologai ir psichiatrai perspėja, kad gali būti net priešingai - jaunų žmonių nusikaltimų skaičius netrukus dar išaugs. Pavyzdžiui, Švedijoje ir kitose civilizuotose Vakarų valstybėse vaikams yra normalu būti draugiškiems ir nenormalu vieniems iš kitų tyčiotis. Tuo tarpu Lietuvoje vaikų patyčios iš kitų vaikų yra norma. Jau aštuoneri metai, kai visos apklausos parodo, jog Lietuvos vaikai bei paaugliai pirmauja pasaulyje pagal polinkį tyčiotis vieni iš kitų. Du trečdaliai mūsų vaikų prisipažįsta skriaudžiantys ar pašiepiantys kitus vaikus. Tiek pat vaikų patiria bendraamžių patyčias. Psichiatrai tvirtina, kad tokio elgesio jie išmoko iš tėvų, nes mūsų šeimose iki šiol klesti smurtas prieš moteris ir vaikus. Ta pati statistika sako, kad didelė vaikystėje buvusių aktyvių skriaudėjų dalis dar iki 24 metų padaro bent vieną rimtą nusikaltimą.

Kol kas ši padėtis atrodo be išeities. Regis, katastrofai prilygstantis vaikų žiaurumas niekam Lietuvoje iš esmės nerūpi. Psichologų raginimai pradėti mokyklose mokyti vaikus elgtis vieni su kitais pagarbiai nesulaukia reikiamo valdžios dėmesio. Niekas nenori pripažinti, kad kur kas svarbiau už ekonomikos suklestėjimą Lietuvai yra išmokyti jaunąją kartą gražiuoju spręsti savo problemas. Vis dar įprasta patykojus mušti bendraklasį už tai, kad šis, pavyzdžiui, gavo geresnį pažymį. Valdžia tik vykdo piliečių valią, reikalaujančią jaunimo nusikalstamumo problemas spręsti prievartos būdu. Bet šis būdas - neefektyvus. Paauglys ar jaunuolis, patenkantis į laisvės atėmimo įstaigą, ten pirmiausia sėkmingai perima kalėjimo "kultūrą".

Iš ES struktūrinių fondų prašoma pinigų baldų fabrikams, šios lėšos dosniai dalijamos tekstilei bei mėsos perdirbimo cechams, bet nė cento valstybės biudžetas neskiria mokyti tėvus iš rizikos grupių. O juk tuo pat metu milijonai išleidžiami nuo tėvų izoliuotiems vaikams išlaikyti.
Šiuo metu Lietuvos vaikų globos įstaigose auga net 18 tūkst. vaikų. Kai kurie jų-jau iš trečios asocialių šeimų kartos. Užburtas ratas sukasi. Galima sakyti, kad ne sportui skirta beisbolo ar kita lazda Lietuvoje yra perduodama iš kartos į kartą.