Jus vaikystėje erzino? Kai kurie savimyliškai nusišypsos: nedrįso. Kai kurie susimąstys ir prisimins: "Deimantė pante kliša kapliadantė". Ir liūdnai paklaus: "O ką, dar ir dabar prasivardžiuojama?" Žinoma. Ir, ko gero, taip bus, kol egzistuos vaikų pasaulis su savo tradicijomis.

Kam reikalingos tokios nežmoniškos tradicijos? Nuo jų vieni nemalonumai. Jas netgi būtų galima apibūdinti kaip nekultūringumo ir agresyvumo apraiškas. Žinoma, pravardžiavimas - agresyvumo išraiška. Lotyniškai "ag" - priešdėlis - ir "gress" - šaknis - reiškia "priepuolis", "puolimas", šiuolaikinio jaunimo žargonu - "važiavimas". Taigi asmenybės arba jos elgesio puolimas. Koks skirtumas? Juk vis vien užpuolė!

Nėra dūmų be ugnies?

Skirtumas yra, ir esminis. Tarkime, jums rėkia: "Maiva pamaiva iš vidurio kaimo!" Tokiu būdu esate atvirai perspėjami, kad jei maivysitės, niekas su jumis nebendraus, nes neatitiksite vadinamojo intelekto lygio. Gal per skambiai pasakyta - tiesiog atrodysite kaip kvailys, o su kvailiu kokia gi kalba gali būti. Kliūva vaikams ir besikišantys ne į savo reikalus, ir žliumbos: "Žliumbyla perdyla, įkišk į maišą ylą". Nei šis, sakysite, nei tas - žlium-ba ir taip pats save žemina. O čia įsivaizduokite jį atliekantį kitus du nurodytus veiksmus vienu metu... Vaikų požiūriu verksnys - sutvėrimas, su kuriuo bendradarbiauti žaidžiant pavojinga. Garsus verksmas - galingas signalas, kviečiantis į pagalbą stiprų padėjėją. Suaugusieji nelabai linkę aiškintis, kas kaltas dėl brangiausiojo ašarų, tad mažasis verksnys gali pasinaudoti proga ir prišnekėti, bet ko, kas šaus į galvą. Kitus apkaltinti. Dar vienas aspektas - vaikai irgi negali nereaguoti į verksmą. Reikia išsiaiškinti, kodėl jis verkia, nuraminti - visa tai stabdo žaidimą, trikdo įvykių eigą. Kartais mažylis verkia, nes nesugeba valdytis, kartais turėdamas ketinimų manipuliuoti. Kad ir kaip ten būtų, verksniai, pamaivos, pagyrų puodai, kurie visada juodi, - antivisuomeniški žmonės: neprisiima atsakomybės spręsti vidinių problemų, o ieško stiprių pagalbininkų, viską susigriebia sau, trokšta visuotinio dėmesio.

Pravardžiavimas - bendravimo forma?

O ką galima pasakyti apie vardus, iš kurių tyčiojamasi? "Aurytė rūrytė" ir kitokių variantų galima pateikti ne vieną. Bet šiuo atveju tai jau asmenybės puolimas. O jei žmogus nieko bloga nepadarė? Iš tiesų vaikai aktyviai ir dažnai kimba vienas prie kito - ir žodžiais, ir fiziškai. Tai ypač būdinga pradinukams ir ant paauglystės slenksčio stovintiems. Kai visa klasė važiuoja į ekskursiją, autobusas plyšta nuo kalbų, riksmų, erzelis neapsakomas, nė vienas negali ramiai nusėdėti -žnaibosi, tampo, lipa ant kelių trim aukštais ir visi kartu virsta žemėn. Taip pasireiškia noras aktyviai ištyrinėti vienas kito psichologines ribas: kur prasideda kito žmogaus savastis, kiek galimąjį veikti, kol išgirsi: "Traukis, o tai kaip dėsiu!" Taip galima gauti daug naudingos informacijos apie psichologinę distanciją, kurios būtina laikytis įvairiomis bendravimo situacijomis.

Grįžkime prie prasivardžiavimo. Jis visada - ir kontakto užmezgimo forma, ir savęs parodymas, ir potencialios aukos psichoanalizė: pažiūrėsim, kaip tu reaguosi. Jei vaiko paklausiama, kodėl jį pravardžiuoja, dažniausias atsakymas; "Mane nori privaryti". Prie ko? Būtent čia slypi erzinimo prasmė. Savo elgesiu auka labai aiškiai parodys, kokia ji yra. Viskas ir daroma būtent tam. Ne veltui erzinant aiškiai išsiskiria vaikų grupės: erzintojas - auka - stebėtojai (kaip choras senovės graikų tragedijose). Stebėtojų visada būna. Jie sudaro visuomenės nuomonę, vertina dalyvių elgesį, paskelbia apie jį pasauliui. Taigi erzinimas - išbandymas, kiek asmenybė atspari psichologiškai ir socialiai. Juk dažniausiai erzinami naujokai ir itin dažnai - per santykių aiškinimosi periodą, kai vaikų grupė tampa struktūrizuota įvairių žmonių bendruomene.

Ką daryti?

O ką daryti tam, kurį erzina? Kaip garbingai išsisukti iš tokios situacijos? Svarbiausia - turėti aiškią nuostatą, erzinimą suprasti kaip išbandymą. Keista, bet jau vien to fakto suvokimas gali padėti kai kuriems vaikams susidoroti su apmaudu ir nuostaba, kurie užplūsta išgirdus pasityčiojamus riksmus ir trukdo mąstyti. Reikia elgtis kiek įmanoma ramiau. Pageidautina neleisti apmaudui ir pykčiui užvaldyti ir tuo labiau jų neparodyti. Tradiciškai toks vaikas turėtų nutaisyti veidą kaip bejausmis indėnas. Yra net tradicinis atsikalbėjimas:"Ko tu visą laiką vien apie save, o apie mane nė žodžio?" Arba staigiu judesiu perbraukiamas ore vertikalus brūkšnys tarp jo ir priešininko ir pasakoma: "Čiki triki užrakinta". Taip tarsi atsiduriama saugioje uždaroje erdvėje. Ir dar - jei tave erzina ir pravardžiuoja, būtina nedelsiant atsakyti. Vaikų kalba tai vadinama atsikalbinėjimu. Kategoriškai negalima leisti, kad bjaurūs žodžiai įsigertų į tave. Reikia veikti nedelsiant. Geru tonu laikoma gintis tuo pačiu ginklu, kuriuo buvai puolamas. Į žodžius atsakyti žodžiais. Atsakomasis žodis turi magiškai sunaikinti agresoriaus žodžius, dar nepasiekusius tavo sąmonės. Todėl septynerių aštuonerių metų vaikai taip garsiai ir aistringai sviedžia išgirstas pašaipas atgal jų nė nepakeitę.

Tradicijos yra tradicijos

Kitus atsikalbinėjimus galima apibūdinti kaip apsaugines žodines formules. Svarbiausia - kad nieko nereikia galvoti, kai galva ir taip blogai veikia. Atsikalbinėjimai perduodami iš lūpų į lūpas, iš kartos į kartą, kaip, beje, ir pravardžiavimai bei pašaipos. Vaikiška tradicija apginkluoja ne tik agresorių, bet ir auką. Jei erzinamasis elgsis teisingai, auka jis netaps. Atsikalbinėjimų tekstai jam - tarsi socialiniai ramentai, palaikantys situacijoje, su kuria vaikas dar negali savarankiškai susidoroti. Kol galva nedirba, galima pasinaudoti daugelio vaikų kartų patirtimi. Viena, ko reikia, - laiku iš atminties ištraukti reikiamą tekstą ir išrėkti jį taip, kad pataikytum tiesiai į agresorių. Paprasčiausia apsauginė formulė: "Kas ant kitų sako, ant savęs pasisako". Čia lyg magiškoje formulėje slypi mintis, jog žodis bumerangu sugrįžta. Kitas variantas - sukeisti išgirsto erzinamojo sakinio žodžių skiemenis arba raides vietomis. Tokiu atveju magija nebetenka galios. Vaikai, beje, dažnai smaginasi trindami užrašų raides ir sudarinėdami naujas reikšmes: vietoje "Nekalbinkite vairuotojo" autobuse dažnai pamatysi: "Nekabinkite vairuotojo".

Iki kokio amžiaus atsikalbinėjimas veikia kaip apsauga? Daugiausia tarp septynerių ir dešimties metų, nors ir vienuolikmečiai sugeba rėžti: "Nagi tulpink iš čia, nes kai užžibutinsiu, ramunėlėm apsipilsi". Nieko gudraus, bet vaikams įspūdį daro pats faktas, jog draugas žino ypatingų posakių visiems gyvenimo atvejams. Toks žmogus intuityviai kelia pagarbą. Tačiau ateina laikas, ir atsikalbinėjimai iš vaikiško repertuaro dingsta. Kas lieka?

Svarbiausia – patirtis

Pats svarbiausias - komunikatyvus patyrimas. Jį turintis vaikas žino, kad pasaulyje būna visko, kad negalima jaudintis, būtina valdytis. Jis turi įgūdžių rasti reikiamų žodžių reikiamu momentu. Todėl tas, kuris didžiuojasi vaikystėje nepatyręs pašaipų, turėtų suvokti negavęs vertingiausio patyrimo. Protingas pasistengs jo gauti. Jei žmogus nepatyrė to, kas tolesniam gyvenimui labai svarbu, likimas jam tai pažers pačiu netikėčiausiu momentu.