Reliatyvumo teorijos kūrėjas Albertas Einšteinas yra pasakęs, kad "didžiai dvasingi žmonės visada patiria aršų vidutinybių priešiškumą". Kadangi mokyklose mokosi įvairių gabumų moksleiviai, nusprendžiau pasidomėti, kaip sekasi gerai ir labai gerai besimokantiesiems. Juk tokie "laimės kūdikiai" tikriausiai neturi jokių bėdų... Pasikalbėjau su bendraamžiais, kurie sėkmingai "kremta" mokslus įvairiose mūsų miesto mokyklose.

Pasaulyje nėra daug žmonių, kurių intelektas aukštesnis nei vidutinis. Paaugliams, kurie yra. pranašesni už kitus, sunku gyventi, nes jie kartais yra aršiai puolami. Kiti gabesniojo moksleivio aplinkos paaugliai daro viską, kad tik toks jų draugas būtų pažemintas, nebūtų jam leidžiama pasakyti savo nuomonę, kartais atvirai niekina ar kaip kitaip priekabiauja. Vidutinybėms sunku suvokti, kad yra už juos geresnių, gabesnių ir protingesnių, vienu žodžiu, — pranašesnių... Ne naujiena, kad paaugliams labai svarbu priklausyti kokiai nors bendraminčių grupei. Grupės pasirenkamos pagal daugybę faktorių: pvz., aprangos stilių, pomėgius, pažiūrį į gyvenimą, tikslą, kurio siekia, net pagal mokymosi balų vidurkį, todėl ir susidaro skirtingos grupės. Tai gerai, gal net įdomu, tačiau bėda, kad viena grupė dažniausiai "žiauriai" nekenčia kitos ir skirtingų grupių nariai tampa pikčiausiais
priešais.

Tokį bendravimo stilių ("nekenčiu kiekvieno, kuris ne toks kaip aš") dažnas paauglys demonstruoja ir klasėje. Aišku, mokykloje ypatingu aprangos stiliumi nepasipuikuosi, kažkuo kitu irgi neišsiskirsi, todėl labiausiai krintantis į akis dalykas — mokymasis. Kiek teko kalbėtis su paaugliais iš įvairių mokyklų, dažnoje klasėje galima išskirti bent tris skirtingai besimokančiųjų grupes. Pirmoji — tai tie moksleiviai, kurie gerai mokosi, nori viską išmokti ir sukauptas žinias panaudoti. Tokie žmonės turi tikslą, kurio siekia, nors ne visada jiems pavyksta, bet nenuleidžia rankų ir eina toliau į priekį, stengiasi iš savo klaidų pasimokyti ir jų nebedaryti. Paprastai tokie moksleiviai yra mokytojų gerbiami ir skatinami, jų pavardės ir nuotraukos puošia skelbimų lentas. Antroji — tai tie moksleiviai, kuriems būdingas polinkis asocialiai elgtis (bent jau po pamokų arba per pertraukas), tėvams ir mokytojams, aišku, nieko neįtariant. Tokiems pavyksta mokytis vidutiniškai arba patenkinamai, netgi mokytojai apie juos dažnai būna neblogos nuomonės, tačiau jie rūko, vartoja svaigalus, dažnai rengia "tusus". Neblogai mokosi dažniausiai todėl, kad sugeba "suktis", t. y. nusirašyti. Jų išprusimo lygis nėra aukštas, dažniausiai vidutinis, gyvena tarsi šia diena. Jiems atrodo, kad, atėjus laikui, kažkaip pavyks susitvarkyti savo gyvenimą. Vienu žodžiu, pasaulis pagal tokius mokinius tiek nevertas, kad dėl jo reikėtų stengtis. Galima sakyti, tokių jaunuolių gyvenimo šūkis — "Skink dieną". Bėda ta, kad jiems labai sunku suprasti tuos, kurie nori mokytis, stengiasi, nekvailioja per pamokas, įsimena mokytojo suteiktą informaciją ir ją tikslingai panaudoja, visas užduotis atlieka kruopščiai ir atsakingai. Trečioji — tie, kurie iš viso nesimoko, nors galbūt gabumų turi. Negalvoja apie ateitį, realiai nevertina savo elgesio, viešai rūko, vartoja svaigalus, nelanko mokyklos ir, kas blogiausia, toks gyvenimas jiems patinka. Jų vertybių skalė visiškai ne tokia kaip normalių piliečių, jie vaikšto aukštai iškėlę galvas, tarytum teigdami, kad jie — padėties šeimininkai.

Santykiai tarp šių trijų grupių dažniausiai visada įtempti. Aišku, trečioji grupė demonstruoja atvirai nekenčianti pirmosios. Visaip parodo savo nusistatymą, kartais netgi ir mokytojai negali apginti geriau besimokančiųjų nuo bendraklasių priekabiavimo. Kartais, jei klasėje trečiosios grupės atstovų yra nemažai, kova perauga į kovą dėl vertybių. Pavyzdžiui, mano klasėje (tikiu, ir kitose) yra tokių mokinių, kurie labai daug serga, tačiau sugeba gerai mokytis. Grįžę po ligos, visada stengiasi pavyti draugus, prašo mokytojų pagalbos, dirba papildomai. Tačiau žinau, kad ne visi tokie. Kai kurie negali suvokti, kodėl reikia taip stengtis, jei sirgai, vadinasi, pamokos pateisintos, tai kam dar mokytis. Taip ir lieka spragų. Jeigu mokytojas paragina atsiskaityti už tą laiką, kai moksleivis nebuvo, šis baisiausiai nustemba ir net įsižeidžia: juk jis praleido pamokas dėl priežasties, tai kaip beširdis mokytojas drįsta jo klausinėti. Atėjus egzaminams, tokie paaugliai
(o kartais ir jų tėvai) kaltina mokytojus, kurie, jų manymu, blogai mokė, žodžiu, skundai plaukia per visą Lietuvą... Dažniausiai tiems, kurie nesimoko, visi mokytojai atrodo blogi, nesupratingi, rašą blogus pažymius dėl malonumo ir pan.

Pasikalbėjusi su daugeliu gerai besimokančiųjų paauglių, galiu daryti išvadą, kad tokiems moksleiviams gali būti sunku mokykloje, nes jie patiria bendraamžių priekabiavimą. Viena pirmūnė pasakojo, kad kartą, jai gavus blogą pažymį, kai kurie klasės draugai pradėjo ploti... Dar viena moksleivė prisipažino mananti, jog kai kurie bendraklasiai su ja "draugauja" tik tol, kol gauna nusirašyti. Vienas dešimtokas sakė bijąs prisipažinti, kad papildomai mokosi kai kurių dalykų, nes tada, ko gero, taptų patyčių objektu. Vidutinybės kitus užsipuola, rėkia, šaukia, klykia, jiems visi atrodo blogi, nereikšmingi, save iškelia į aukštumas, o kitus menkina. Jiems niekas nerūpi, jie nesuvokia, kaip kiti moksleiviai gali praleisti tiek daug laiko ruošdami pamokas. "Skaudu, kai tenka konfliktuoti su kitais, bet juk negali leisti, kad tave žemintų", — apibendrino mūsų pokalbį viena gerai besimokanti paauglė. Aišku, jeigu klasėje beveik visi mokosi gerai arba beveik visi blogai, konfliktų nekyla.

Kiekvienas turime gabumų, tik kai kuriems reikėtų leisti tiems gabumams atsiskleisti ir jais pasinaudoti. Manau, visi turėtume sugebėti pasimokyti iš klaidų, nes pasaulis gražus, artėja atostogos. Sveikinu visus besimokančiuosius ir linkiu kuo smagiau praleisti vasarą.