Ir auka, ir smurtautojas į visuomenę ateina iš savo namų. Smurtavimą gatvėje, mokykloje, kieme ir šeimoje galima sumažinti vieninteliu būdu: kuo daugiau šviesti atžalas auginančius žmones. Tokios išvados priėjo "Anykštoje" prie apvalaus stalo surengtos diskusijos "Ar sveikos mūsų vaikų sielos, ar sveiki kūnai" dalyviai.

Diskutavo įvairių sluoksnių atstovai

Įpusėjus akcijai "Gegužis - mėnuo be smurto prieš vaikus" "Anykšta" pakvietė įvairių visuomenės sluoksnių atstovus padiskutuoti, ar saugūs mūsų vaikai namuose ir mokykloje, kaip vaikas tampa auka, kaip atsiranda smurtautojas ir kaip galima būtų bent šiek tiek sumažinti grėsmingai geometrine progrescija augantį fizinį bei psichologinį smurtą. Prie apvalaus stalo susirinko Anykščių A.Baranausko vidurinės mokyklos direktorė Ona Repečkienė, tos pačios mokyklos lietuvių kalbos mokytoja, 5 vaikų motina Dangira Nefienė, 5 vaikus auginanti Troškūnų K.Inčiūros vidurinės mokyklos mokytoja Violeta Juciuvienė, Traupio šv. Martyno vaikų sodybos "mama" Elena Ilgūnienė, šv. Mato parapijos klebonas, Anykščių dekanato dekanas Stanislovas Krumpliauskas, rajono meras Alvydas Gervinskas, Anykščių vaikų teisių apsaugos tarnybos darbuotoja Asta Palaimienė, rajono vyriausiasis prokuroras Ričardas Juozainis, psichologė Zita Ribokienė ir šių eilučių autorė.

Agresijos patirtis atsinešama į šeimą

Kiekvieno žmogaus raida individuali. Todėl vienos priežasties, dėl kurios vaikas tampa auka, pasak psichologės Zitos Ribokienės, nebūna. Tačiau psichologė įsitikinusi, kad auka gimsta šeimoje.  "Apie tikrai gerą, protingą elgesį su vaiku dažnai mažai nutuokia netgi pedagogų, psichologų šeimos. Klaidų daro ir griežti, ir atlaidūs tėvai. Nekalbu apie degradavusius asmenis, tai visai kita tema. Ir ji – daug lengvesnė, aukos atsiradimo priežastys "ne suktos", lengvai pastebimos. Jeigu tave kasdien daužo girtas tėvas, tai kaip užaugsi tiesiu sprandu? Visai kas kita vadinamosios geros šeimos. Į šias šeimas irgi atsinešama agresijos patirtis.Kaip mus auklėjo? Netgi labai išsilavinęs žmogus atkartoja savo tėvų auklėjimo metodus ir klaidas. Jeigu žmogus buvo baudžiamas, baudžia ir pats. Jeigu žmogaus tėvai, nepelnytai jį nuskriaudę, nesugebėdavo atsiprašyti, tai jis irgi nematys jokio reikalo atsiprašinėti savo vaikų netgi tuo atveju, kai yra neteisus. Teoriją visi žino: reikia valdyti savo jausmus. Praktika kitokia, nes visada pasiseka",- sakė Z.Ribokienė.

"Aš turiu tokios patirties. Amžiną atilsį tėtis mane mušdavo bizūnu. Šitiek metų pragyvenusi, savo vaikus beveik užauginusi, prisimenu, kad man labai skaudėdavo, tačiau negaliu atsiminti, už ką man kliūdavo. Tampausi tai per gyvenimą. O štai bobutės baudimą atsimenu puikiai: išliejau pieną, ji mane "pakasė" su vytyne. Visam gyvenimui įsiminiau, kad negalima, atsukus bidonėlio dangtelį, stengtis atsigerti iš bidono ir rizikuoti visos šeimos pienu. Štai ir pavyzdys, kuo skiriasi smurtas nuo auklėjimo. Aš pati laikausi tos nuomonės, kad visai neblogi yra seni lietuviški posakiai: "Mylėk kaip dūšią, krėsk kaip grūšią", "dugnelis pakratytas, galva pradeda dirbti". Ir man nesuvokiama, kai vaiko net pirštu negalima paliesti, nes tampi smurtautoju. Motinas ir tėvus turi vesti sveikas protas. Vaikai labai skirtingi. Jeigu vienas, patyręs skriaudą iš tėvų, pažliumbs ir nusiramins, tai kitas kaups nuoskaudas ir niekas nežino, kokiu būdu jos išsiverš. Mano manymu, būtent taip ir gimsta smurtautojai",- sakė Violeta Juciuvienė.

Smurtas nepamirštamas

Traupio šv. Martyno vaikų sodyboje augančių 16-os vaikų globėja Elena Ilgūnienė (sodyba įkurta prieš 9 metus – red.past.) per sodybos gyvavimo metus turėjo progos sužinoti, kaip sunku atstatyti ilgą laiką skriaustų vaikų pasitikėjimą aplinkiniais.
"Tam gali neužtekti viso gyvenimo… Yra vaikų, kurie ne tik daužyti, nemaitinti, neapskalbti. Yra prievartautų, mačiusių tiek bjaurystės, kad kitas suaugęs apie tai neturi progos sužinoti per ilgą gyvenimą. Tačiau nebuvo taip, kad mūsų vaikai smurtautų prieš bendraamžius. Tie 9, kurie užaugo ir išėjo iš mūsų, irgi grįžta. Tarp jų irgi nėra bejausmių žmonių. Praradome tik vieną globotinį – jis grįžo pas tėvus į landynę.
Mes darom du – tris kartus per savaitę arbatos valandėles ir taip gudriai išgaunu, kokių skausmų jie prikaupę. Rėkavimais tiek neištrauktume, širdies neatvertume. Jeigu vaikas nusikalsta, jis privalo susigalvoti bausmę pats ir ją iškęsti. Populiariausia pasirenkama bausmė -savaitę nesėsti prie kompiuterio",- sakė E.Ilgūnienė.

Tėvai leidžia mokytis iš "pusdebilių"

Anykščių dekanato dekano S.Krumpliausko nuomone, jaunimas mokosi iš tėvų, o tėvai labai dažnai net nejaučia išmėtę moralines vertybes.  "Prisimenu savo mamytę. Paprastą kaimo moterį su krūva vaikų. Ji nemušė - dainuodavo lopšines. Buvo išmokiusi vakare susėsti prie stalo ir pasidalinti savo skausmais ir džiaugsmais. Buvome pripratę, kad motina išklausys ir palaimins mus. Mes, kunigai, parapijiečius nuolat mokome mylėti ir globoti savo vaikus. Duoti jiems ne tik saldainių, batų, bet ir šilumos",- sakė kunigas.  "O vaikai reikalauja reginių ir pramogų,- pridūrė prokuroras R.Juozainis. Pavyzdžiui, kaip mes mokome gyvenimo tiesų vaikus? Tėvai auklėti laiko stokoja. Kokius animacinius filmukus vaikai žiūri? Šaudo, gaudo, tris kartus nuo stogo numeta, ir visi laimingi. Niekas nenubaustas. Ar mes dažnai padiskutuojame, pavyzdžiui, apie skausmą? Skauda tam, kurį numetė nuo stogo, o gal neskauda? Turi būti gėda tam, kuris numetė, ar neturi būti gėda? Ar reikia bausti tą, kuris skriaudžia. Na, prisipažinkime, nėra laiko su vaikais apie tai pasikalbėti. Tokie, televizoriaus ir akivaizdžiai debilių "stabukų", "žvaigždukų"pamokyti, kaip reikia gyventi, kad tave gerbtų, išeina į visuomenę. Socialinis vaikų apleistumas pateisinamas laiko stoka. Esu įsitikinęs, kad tėvai, kurie netgi pagal Konstituciją turi užtikrinti tinkamą vaikų auklėjimą ir priežiūrą, turėtų būti baudžiami griežčiau už vaiką, kuris, tapęs "kietu", nors panosėje dar kabo snarglys, ko nors "prisidirba". Galiu prisipažinti, kad naudoju prieš savo vaikus smurtą. Draudžiu jiems žiūrėti per televiziją visokį šlamštą".  Anot prokuroro, dalį kaltės už tai, kad vaikai netinkamai elgiasi, turi prisiimti ir mokykla, kuri "nemotyvuoja ir neužtikrina net pamokų lankymo".

Mokykla turi būti vaikais nesidominčių tėvų skundikė?

Akcijos "Gegužė – mėnuo be smurto prieš vaikus" buvo apklausta per 600 7-9 klasių rajono mokyklų moksleivių. Apklausos rezultatai: vaikus dažniausiai muša, stumdo, tampo, tyčiojasi jų draugai. Didesnė pusė moksleivių pareiškė, kad mokykloje jie nesijaučia saugūs,beveik 200 moksleivių pareiškė, kad jų nesupranta mokytojai, 20 mokinių mokytojai skriaudė fiziškai,115 pareiškė, kad iš mokytojų jie patiria psichologinį spaudimą, 6 moksleivių atžvilgiu mokytojai elgėsi seksualiai nepagarbiai… "Jeigu mano vaikas kuo nors nusikals, nenorėčiau, kad būtų sakoma: "Vaikas iš tokios ir tokios mokyklos padarė tą ir tą". Tai mano, ne mokyklos vaikas. Juk ne mokykla, o aš pirmiausia turiu būti šalia jo, kai jam kažkas atsitinka",- sakė D.Nefienė.

"Kaip mokykla gali įtakoti vaiką, kuris smurtą patyrė dar negimęs? Kurio nėščią motiną spardė tėvas? Kuris buvo laukiamas tik dėl to, kad šeimoje atsiras dar viena pašalpa? Toks vaikas iki mokyklos auga taip, kaip nori, kaip jam pasiseka, mokosi iš pavyzdžių, kuriuos pats pasirenka. Vienoj aplinkoj jis silpnesnis, bet papuola į kitą smėlio dėžę, į kitą grupę, ieško ir randa silpnesnių už save. "Čia mane gerbs",- nutaria vaikas ir pagarbos reikalauja metodais, prie kurių pripratęs namuose",- sakė O.Repečkienė.

"Kol netapau rajono vadovu, buvau įsitikinęs, kad mokyklai nereikia socialinio darbuotojo, jeigu toks yra seniūnijoje, nereikia psichologo, nes toks yra poliklinikoje. Dabar manau kitaip. Vaikų smurtavimas – didžiulė problema. Reikia kuo daugiau žmonių, išmanančių vaikų mąstymą",- prisipažino rajono vadovas A.Gervinskas.  "Faktas toks: aš išleidžiu vaiką į mokyklą ir išeinu į darbą. Vaikas į pamokas neina, nes turi linksmesnių užsiėmimų. Vakar važiavau 10 valandą ryte: mokinių mačiau parke, autobusų stotyje ir miesto centre. Kas už šituos vaikus atsakingas? Nejaugi mokykla?",- klausė D.Nefienė.  "Be jokios abejonės, kad mokykla. Tėvai vaiką išleido į mokyklą.

Atsakomybę už vaiką prisiima mokykla. Jeigu vaikas neina ten, kur jo draugai, o slankioja gatvėmis – kažkas negerai su mokykla. Be to, apie pamokų praleidimą turi būti tuojau pat pranešta tėvams ",- sakė R.Juozainis.  "Visai neseniai paskambinau berniuko, kuris praleidžia vis daugiau pamokų, mamai. Žinot, ką ji man pasakė? "Tai ne mano rūpestis. Ačiū už tai, kad sugadinote man dieną",- prisiminė D.Nefienė.  "Tokiu atveju turi būti sprendžiamas klausimas, ar toji mama tikrai atlieka savo konstitucinę pareigą užtikrinti vaiko tinkamą auklėjimą ir priežiūrą. Tai turi inicijuoti mokykla. Bet mokykla tyli, nes skųsti kažkaip nepatogu",- atkirto prokuroras.
"Mano laikais išvarymas už blogą elgesį iš pamokos buvo didelė bausmė, dabar – didelė laimė. Tai vertybių pasikeitimas į blogą",- pridėjo S.Krumpliauskas.

"Tikra teisybė: mes nesaugome savo vaikų nuo blogų įtakų iš šalies, o patys dažnai neturime jiems ko pasiūlyti mainais. Arba neturime noro tai daryti. Savo praktikoje susiduriu su dar viena smurtavimo prieš vaikus forma. Nustatinėjimą prieš vieną iš tėvų. Tai itin moterų mėgiamas keršto prieš vyrą būdas skyrybų atveju. Žmonės kažkodėl nustojo gailėti pačių artimiausių ir nė nesusimąsto, kad vaikui sakyti, koks blogas jo tėvas arba motina, yra bene blogiausia, ką tėvai gali padaryti savo atžalai… Kiek daug būdų esame sukūrę savo vaikams žaloti… O paskui dar stebimės: tokia gera šeima, ir toks netikęs vaikas ",- sakė prokuroras R.Juozainis.