Autorius: Jolita Macelytė, data: 2004 09 29

Tiražas: Nenurodytas; Rubrika: Namai ir šeima

Kaip palengvinti adaptacijos mokykloje naštą?

Ne vieną šeimą, kurios vaikas tik šiemet pradėjo lankyti mokyklą pakeitė ją ar išvyko mokytis į kitą miestą, kankina abejonės: ar pritaps sūnus arba duktė naujame kolektyve, ar nekonfliktuos, ar nebijos mokytojos, ar niekas jų neskriaus? Kaip padėti atžalai sėkmingai adaptuotis, pataria Vaiko raidos centro psichologė, "Vaikų linijos" projektų koordinatorė Jurgita Valiukevičiūtė.

Įvairaus amžiaus vaikai adaptaciją naujoje vietoje išgyvena skirtingai. "Prisitaikymas prie svetimos aplinkos, susipažinimas su naujais žmonėmis, kitokiomis taisyklėmis veikia tiek mažiausiuosius, tiek vyresnėlius. Tačiau tai daugiau lemia ne amžius, o vaiko patirtis, ankstesnės emocijos. Suaugusiesiems visai nereikšmingi pokyčiai vaikams gali atrodyti esminiai, sunkiai įveikiami", - aiškino psichologė Valiukevičiūtė.

Natūralu, kad taikydamasis prie naujos aplinkos mokinukas tampa irzlesnis, dirglesnis, įsitempęs ir neramus. Paprastai prisitaikymo laikotarpis trunka keletą mėnesių. Tuo metu vaikas ieško naujų draugų, stengiasi pritapti, neišsiskirti, nuolat save kontroliuoja. Grįžus namo įtampa atslūgsta, prasiveržia visą dieną kauptos emocijos.

Žaidimų terapija

Sunkiausiai adaptaciją išgyvena uždari, drovūs vaikai. Jie nėra linkę patys aktyviai ieškoti naujų pažinčių ir draugystės. Tai kelia įtampą, vaikai būna labiau priklausomi nuo naujų mokyklos draugų elgesio ir aktyvumo. "Ikimokyklinio amžiaus vaikai pažįsta pasaulį, tobulėja per žaidimus. Mokykloje jie pereina prie veiklos, kuri reikalauja atsakomybės - reikia ką nors išmokti, įsiminti, parodyti, atlikti kolektyvines užduotis. Ateidamas iš namų, saugios aplinkos, kiekvienas vaikas atsineša ir skirtingą bendravimo patirtį, santykių šeimoje modelį", -tvirtino Valiukevičiūtė.

Sunkiau adaptuojasi vaikai, kurie iki mokyklos augo namie, nelankė darželio. Neretai tokiais atvejais prireikia kvalifikuoto specialisto pagalbos, tenka taikyti nedirektyvią žaidimų terapiją.

Jeigu ankstesnėje mokykloje vaikas buvo atstumtasis, iš jo visi tyčiojosi, atėjęs į naują aplinką jis gali elgtis dvejopai: tikėtis to paties (tada vėl bus uždaras, nesavarankiškas, nepasitikintis savimi) arba stengtis protestuoti (jei matė, kad lengviausiai įsitvirtina patys agresyviausi, siekdamas adaptuotis elgsis kaip seniau regėti lyderiai).

Kuo gali padėti tėvai?

• Stebėkite, kokios nuotaikos atžala išeina į mokyklą ir grįžta. Kartais vaikas nedrįsta arba nežino, kaip pasipasakoti, su kokiais sunkumais susiduria - tai gali parodyti pasikeitęs jo elgesys ar emocijos (nenori eiti į mokyklą, verkia) bei atsiradę somatiniai simptomai (galvos skausmas, pykinimas ir panašiai).

• Klauskite vaiko ar paauglio, kaip sekasi mokykloje, stenkitės jį išklausyti, atsakyti į klausimus. Vaiką labiau drąsina ne skuboti suaugusiųjų sprendimai, greiti patarimai, kaip reikia elgtis, o tai, jog tėvai supranta jo sunkumus. Pradėjusiajam lankyti darželį, mokyklinukui, grįžusiam po vasaros atostogų, labai svarbus artimųjų dėmesys ir padrąsinimas. Vaikui lengviau įveikti adaptacijos problemas, kai jaučia, kad tėvams rūpi, kaip jam sekasi, kai gali dalytis įspūdžiais ir išgyvenimais.

• Pradinukas, ypač pirmokėlis, dažnai naujoje mokykloje jaučiasi nesaugus. Jei vaikas namiškiams sako, jog mokykla jam nepatinka ir nenori jos lankyti, derėtų dažniau bendrauti su mokytoju ar mokytoja. Tėvai turėtų klausti, kaip vaikui sekasi, kodėl jis grįžta namo liūdnas.

• Tėvams reikėtų kartu su atžala užsukti į naują darželį arba mokyklą gerokai anksčiau, negu pradės ją lankyti. Jeigu planuojate rudenį leisti vaiką į mokyklą, prieš vasaros atostogas nuveskite jį į naują vietą, pavaikščiokite koridoriais, susipažinkite su auklėtoja. Per vasarą vaikas pripras prie minties, kad lankys darželį ar mokyklą, ir žinos, kas jo laukia.

• Stenkitės nenuvertinti atžalos. Tokie žodžiai kaip "tu nieko nesugebi gerai padaryti", "ar galima iš tavęs tikėtis ko nors daugiau?" tik padidins vaiko nepasitikėjimą ir nusivylimą savimi. Nereikėtų stiprinti mokyklos baimės klausimais: "Ar labai bijai eiti į mokyklą?" Retas vaikas į pirmą klasę eina su dideliu džiaugsmu. Pasakykite, kad jo nenoras, nerimas yra suprantami, kad daugelis vaikų tai patiria, kad ir patys kadaise taip jautėtės.

• Piešdami ir žaisdami vaikai išlieja savo emocijas, iš naujo išgyvena tam tikras situacijas ir taip sau padeda. Piešimas - puikus būdas bendrauti su dukra ar sūnumi. Tada galima sužinoti, ką vaikas jaučia, kodėl nerimauja, juk apie vaizduojamus daiktus lengviau kalbėti nei apie save. Pasiūlykite jam nupiešti mokyklą, darželį, draugus ar auklėtoją ir pasikalbėkite apie tai. Galbūt rasite būdų, kaip padėti neramiam, irzliam ar uždaram vaikui.

• Jei visą dieną naujame kolektyve buvusio ir namo grįžusio vaiko elgesys tampa sunkiai valdomas, prasiveržia tramdytos emocijos, reikėtų jam rasti aktyvų užsiėmimą po pamokų. Judėdamas, darydamas tai, kas teikia malonumą, jis atsikratys įtampos.