Autorius: Alvydas Geštautas, data: 2005 12 17
Tiražas: 4138; Rubrika: Mūsų interviu

Jau rašėme, kad Kelmėje surengtoje tradicinėje konferencijoje, skirtoje vaikų ir jaunimo sveikatai, pranešimą apie smurtą prieš vaikus skaitė Vilniaus universiteto darbuotojas, Linijos prieš vaikų smurtą vadovas Robertas POVILAITIS, neseniai gavęs Lietuvos televizijos organizuotos "Lietuvos šviesuolio" akcijos nominaciją. Viešėdamas Kelmėje, R. Povilaitis atsakė ir į "Bičiulio" laikraščio žurnalisto klausimus.

- Paprastai sakoma, kad daugelis ligų kyla dėl patiriamų stresų. Jus dar kalbate ir apie smurtą. Kode! jungiate šiuos dalykus?

- Tiksliau, kalbu apie smurto epidemiją. Ne visas jis matomas plika akimi. Mes ir pastebime paprastai tada, kai vaikui sulaužoma ranka, kai nuo patirtos traumos liejasi kraujas. Lietuvoje vyrauja psichologinis, patyčių smurtas. Patyčios mokyklose jau tapo gyvenimo norma ir kelia didžiuli rūpestį.

- Patyčias, smurtą patiria ir suaugusieji - iš bendradarbių, kaimynų ir, žinoma, darbdavių.

- Visiškai teisingai. Jie pastebimi darbo vietose, tarp pačių suaugusiųjų, tarp suaugusiųjų bei vaikų. Aš labiau gilinuosi į tai, kas vyksta mokyklose. Būtent jose prasideda smurtas ir prievarta, o vėliau plėtojasi. Tai - didžiulės problemos, tik kažkodėl kaip problemos neįvardijamos.

- Ar noras būti dėmesio centre, noras kitiems nurodinėti, būti savotišku autoritetu negimsta smėlio dėžėje, vaikiškuose žaidimuose? Juk ten irgi pastebima stipriųjų ir silpnųjų konfliktų. Pastarieji, pajutę pažeminimą, vėliau ieško galimybės revanšui.

- Vaikams ir suaugusiems labai svarbu save įtvirtinti, parodyti, kas aš esu. Valdžia kaip tik ir yra vienas iš būdų, nors vargu ar pats garbingiausias. Visose šalyse yra žmonių, to siekiančių. Bet kodėl iš vaikų tyčiojamasi, kodėl jie žeminami? Kodėl jie turi žeminti kitus, tyčiotis iš kitų? Vadinasi, vaikams kažkas negerai. Pernai Vaikų linijai bandė prisiskambinti apie 1,2 mln. jaunų žmonių. Tai pavyko padaryti maždaug 50 tūkstančių vaikų. Ir kodėl vaikai skambina mums, ko jie ieško pas mus, kodėl atsakymų dėl smurto ir prievartos neranda šeimose, mokyklose, popamokinio ugdymo įstaigose? Negi ugdymo įstaigoms šie dalykai nerūpi?

- Gal ir nerūpi. Šiandien mokyklų darbas vertinamas pirmiausia pagal žinias, įstojusiųjų į universitetus procentus. Netgi mokytojai įvairias nominacijas pelno už auklėtinių pergales olimpiadose, bet ne už išugdytą žmogiškumą.

-Žmogiškumo, humaniškumo procentais, skaičiais neįvertinsi. Pažangą skaičiais įvertinti galima ir tai labai paprasta.

- Šiandien žiniasklaidoje - nemažai rašinių, kad mokytojai panaudojo vienokį ar kitokį smurtą prieš mokinius. Paprastai rašiniu autoriai gina mokinius. Bet kodėl pedagogas buvo priverstas griebtis kraštutinio veiksmo?

- Agresijos turime visose sferose, tik dabar ši reiškinį pradėjome daugiau matyti, tai, kad mokytojai žemina vaikus, kad vaikai tyčiojasi iš mokytojų ir žemina pastaruosiuos, kartais padaro vieni kitiems kažką nemalonaus,- senas dalykas, apie kurį anksčiau nekalbėjome arba mažiau kalbėjome. Jei vaikai pikti, tai jie kažką negero daro ir bendraamžiams, ir, žinoma, mokytojams. Nepasakyčiau, kad pedagogai labai džiaugiasi savo darbu. Kantrybė kažkada baigiasi. Bet į šį reiškinį žiūrėkime plačiau. Tai bendras agresijos padidėjimas. Lietuvoje - daugiausia savižudybių. Vieni iš karto žudosi, kiti pasirenka lėtesnį būdą - alkoholį, narkotikus. Vieni miršta - nužudyti, kiti - užmušti, treti - daug gėrę.

- Geriausias televizijos laidų laikas skirtas įvairioms varžyboms, jėgos demonstravimui. Deja, kultūros, gerumo laidoms lieka vidurnaktis... Negana to, kai kurių spaudos leidinių puslapiai, televizijos laidos tiesiog persunktos smurtu ir agresija. Gal šie dalykai jau tapo preke?

- Žiniasklaida atspindi tai, kas vyksta mūsų gyvenime. Kartą dalyvavau vienoje laidoje, kurioje žiūrovų buvo teiraujamasi apie jų požiūrį į mirties bausmę. Net 97 proc. skambinusiųjų pritarė tokiai bausmei. Vadinasi, šie žmonės mato vieną: kerštą išgyvendinti kerštu. Smurto, agresijos atvejai tiek mokyklose, tiek kitur tapo sistema, o žurnalistai daugiau kalba ne apie problemą, 9 aprašo pavienius, galbūt- ryškiausius faktus. Lietuva tarp 30 valstybių, kuriose buvo atlikti tyrimai, "pirmauja" pagal patyčių mastą. Tie tyrimai atlikti 1998-2001 metais. Deja, apie tai prabilta tik dabar...

- O gal tai - ir prevencijos problema?

- Vienas iš paaiškinimų - tas, kad žmonės nesugebėjo susitvarkyti su radikaliomis santvarkos permainomis. Ankstesnėje vieni dalykai buvo pražūtingi. Pavyzdžiui, už iniciatyvą buvo baudžiama, o dabar be jos išgyventi neįmanoma. Permainos sukuria stresų, nerimo. Visuomenė su tuo nesusitvarkė. Alkoholizmas, savižudybės, smurtas mokyklose ir visi kiti dalykai rodo, jog problemos pratrūko.

- O gal stresą sukelia gyvenimo įtampa? Juk, pavyzdžiui, dažnas verslininkas pamiršo atostogas. O jei išvyksta į kurortą, tai nuo mobilaus telefono negali atsiplėšti. Neseniai vienos Druskininkų sanatorijos masažuotojas pasakojo apie pacientą, kuris net per procedūras sprendžia tarnybinius reikalus...

- Šiuolaikinės technologijos sukelia Įtampą, bet mes nesiskiriame nuo kitų salių. Tik kitur tai netampa socialinėmis problemomis.

- Grįžkime prie jaunimo. Panašu, kad šiandien mokyklos tapo tik žinių kimšimo "fabriku", o įgūdžiai ir elgsena -pamiršti arba bent jau primiršti.

- Taip, pagrindinis mokyklos uždavinys - žinios. Aš asmeniškai ugdymo procese pasigendu mokymesi bendrauti, spręsti konfliktus, žinių apie neapykantą, pyktį, kitų žalojimą, kas yra skausmas, draugiškumas. Skandinavai tuos dalykus įvertino jau prieš 30 metų, mes - tik dabar, iki šiol kai kas smurtą ir patyčias vertino teigiamai, nes esą tai žmogų grūdina. Bet tai - savotiška sovietinės armijos "dedovščina", kuri buvo ir savotiška patyčių kultūra. Gaila, kad ji dabar persikėlė į mokyklas, kitus jaunų žmonių kolektyvus. Gimdamas vaikas to neįgyja. To išmokstama ir pirmiausia - iš suaugusiųjų. Tad geriau mokykime draugiško, o ne kerštingo bendravimo.