Skaičiai nepalankūs Lietuvai

Kaip sustabdyti vaikų patyčias mokyklose? Tuo susirūpinę psichologai žengė pirmąjį žingsnį – drąsiai ir garsiai kalbėti apie šį reiškinį. Knygynuose pasirodė pirmasis lietuviškas darbas, skirtas šiai opiai problemai. Knyga "Patyčių prevencija mokyklose" – psichologinės pagalbos tarnybos "Vaikų linija" vykdomos kampanijos "Nustok tyčiotis" dalis. "Užsienyje apie tai sukaupta nemažai patirties, išleista daug knygų. Savo knyga norėjome apibendrinti šią tarptautinę patirtį ir ją perteikti specialistams, dirbantiems su vaikais Lietuvoje", – sakė "Vaikų linijos" vadovas 29 metų Robertas Povilaitis. Psichologas knygą išleido kartu su savo kolege vaikų psichologinės pagalbos telefono linijos savanorių vadove 27 metų Jurgita Valiukevičiūte. Vilniečius psichologus kibti į darbą paskatino ir grėsminga statistika. Pasaulinės sveikatos organizacijos duomenimis, Lietuva ryškiai pirmauja tarp šalių, kurių mokyklose tyčiojamasi iš vaikų.

Niūri moksleivių kasdienybė

"Kolegos iš Didžiosios Britanijos jau prieš septynerius metus užsiminė man apie jų šalies mokyklose vyraujančią problemą – vaikų patyčias. Tuomet nesupratau, apie ką jie kalba. Lietuvoje iki šiol nebuvo pripažįstama, kad patyčios – rimta problema. Daugelis juk ir dabar nemano, kad prasivardžiuoti – netinkamas elgesys", – kalbėjo R.Povilaitis. Prieš metus jis kartu su J.Valiukevičiūte sostinės Pilaitės vidurinėje mokykloje atliko 4-10 klasių moksleivių apklausą. Joje dalyvavo apie 500 mokinių. Apie 70 proc. apklaustųjų nurodė mokykloje patyrę patyčias – klasės draugų kabinėjimąsi, pravardžiavimą, erzinimą, stumdymą, smūgius, pinigų ar kitų daiktų atiminėjimą, apkalbinėjimą, gąsdinimą, ignoravimą. Moksleiviai tai patiria ne tiktai klasėse, bet ir mokyklų tualetuose, sporto salėse, autobusuose.

Knyga – šeimai ir mokytojams

"Į vaikų telefono liniją skambinantys moksleiviai taip pat informuoja apie grėsmingą padėtį mokyklose. Pagrindinė pokalbių telefonu tema – santykiai su bendraamžiais. Vaikai skambina norėdami pasiguosti, kad juos skriaudžia, kad jie neturi draugų, jaučiasi vieniši", – sakė R.Povilaitis.
Knygos autoriai įsitikinę, jog ne tik vaikai patyria patyčias. Mokytojai taip pat skundžiasi psichologams, kad iš jų tyčiojasi mokiniai. Į šį savotišką užburtą ratą įtraukti ir tėvai. Jiems vaikai linkę išlieti savo neapykantą. Todėl knygoje "Patyčių prevencija mokyklose" naudingų patarimų ras mokytojai, tėvai ir moksleiviai.

Kaip tramdyti priekabiautoją?

Psichologai įžvelgia, kad į patyčias ir vaikai, ir suaugusieji linkę atsakyti tuo pačiu. "Juk neretai tėvai moko savo vaiką: jeigu tave muša, duok atgal. Tai – visiškai klaidingas požiūris. Neretai, jei priešinsiesi priekabiautojui, situacija gali pablogėti – kils muštynės, būsi apkaltintas tuo, jog pirmas pradėjai konfliktą. Savo knygoje mokome, jog pirmiausia vaikas apie tai turi papasakoti suaugusiesiems – tėvams, mokytojams. Su patyčiomis nereikia taikstytis ir kovoti vienam. Priekabiautojai dažnai bijo, kad kas nors sužinos, kaip jie elgiasi", – mažas gudrybes kovoje su patyčiomis atskleidė psichologė J.Valiukevičiūtė.

Svarbiausia – parama

Yra daugybė priežasčių, kodėl vaikai tyčiojasi vieni iš kitų. Tačiau receptų, kaip sustabdyti patyčias, – mažai. "Paskambinusius vaikų telefono linija pašnekovus stengiamės įvairiais būdais palaikyti, kad jie jaustųsi drąsesni, saugesni, ieškotų suaugusiųjų arba bendraamžių pagalbos", – sakė R.Povilaitis. Anot J.Valiukevičiūtės, su patyčiomis galima kovoti tik suvienijus vaikų, tėvų bei mokytojų pajėgas: "Mokytojai klasės valandėlių metu vaikus turėtų supažindinti, kas yra patyčios, kaip spręsti konfliktus, kaip bendrauti neagresyviai, kaip sutarti, rasti sprendimus, išvengiant kito žmogaus žeminimo ar jėgos demonstravimo".

Nepamiršo vaikystės pamokų

Patyčios labai žeidžia. Daugelis suaugusiųjų nepamiršta praeityje mokyklos suole patirtų nuoskaudų. Tai yra tekę patirti ir knygos autoriams. "Kai su draugais eidavome koridoriumi į savo klasę, mums vyresni pastodavo kelią ir spirdavo į užpakalį. Mes kartais bijodavome eiti tuo koridoriumi ir palaukdavome, kol juo eis mokytoja. Tuomet paskui ją nusekdavome į savo klasę. Tada buvau įsitikinęs, kad vaikai taip turi bendrauti tarpusavyje", – prisiminė R.Povilaitis. Jam pritarė ir J.Valiukevičiūtė: "Mokykloje kartais būdavo labai sunku. Mano bėda buvo tai, kad labai gerai mokiausi. Kai kurie bendraklasiai mane pravardžiavo mokslo žiurke. Neatradau stebuklingo būdo, kaip to išvengti, todėl į tuos moksleivius tiesiog nekreipiau dėmesio. Turėjau kitų privalumų, kurie man padėjo drąsiai jaustis klasėje. Buvau labai kūrybinga, prisidėdavau prie įvairių renginių organizavimo. Todėl dalis vaikų manęs nemėgo, nes gerai mokiausi, o kiti palaikė, nes jiems buvo smagu su manimi dalyvauti tuose renginiuose".