L.T. žurnalistai, mėnesį stebėję policijos suvestines, įsitikino: kas rytą išleisdami savo atžalą į mokyklą mes nebegalime būti tikri, kad jis grįš gyvas ir sveikas. Kasdien bent vienas moksleivis po pamokų keliauja ne namo, o tiesiai į ligoninę. Tokia policijos pateikiama statistika. Medikai konstatuoja: sukrėstos smegenys, lūžusi ranka ar koja, sugurinta nosis - tai dažniausios traumos mokyklose. Dažniausiai muštynių aukomis tampa penktokai-septintokai, tačiau kartais medikų pagalbos prireikia net pradinukams. Anot psichologų, mokytojai ir tėvai sužino tik apie baisiausius įvykius. Tikrieji muštynių mastai suaugusiems nežinomi.

Mokinukų nuoskaudos

"Kiek kartų per savaitę mušamės? Kasdien, bet mokytoja dažnai nemato. Nebent mergaitės pasako, - atvirai apie savo kasdienybę pasakoja trečiokas Džiugas. - Mokytoja tuomet liepia visiems, kas mušėsi, sėsti į suolus. Niekada nesiaiškina, kas pradėjo. Pernai dvi valandas sėdėjau prailgintoje grupėje, kol mama atėjo, nors buvau nekaltas. Negi turėjau nesiginti?". Pradinukas tikina, kad pirmas nesimuša, tačiau draugus gina. Arba ginasi pats. "Pradėjo mane stumdyti. Aš stūmiau atgal. Tada jis griebė man už plaukų. Aš jam trenkiau į nosį. Pasipylė kraujas. Net truputį išsigandau", - toliau pasakoja Džiugas. Kur tuo metu buvo mokytoja? "Juk negaliu visada būti klasėje", - teisinosi ši.

Tėvai sutrikę

"Sūnų bendraklasis taip stumtelėjo, kad šis ore beveik apsivertė. Laimė, galvos nesusidaužė, tačiau kelias dienas nerimavau. Mušeikos mama vėliau atsiprašinėjo, bet kas iš to? Vos susilaikiau nenuėjusi į mokyklą ir pati mušeikos gerokai nepagąsdinusi", - guodėsi antroko mama Auksė. Beje, ne vienas tėvas taip ir padaro. "Kai mano vaiką pradėjo terorizuoti vyresnis žaliūkas, nuėjau į mokyklą, pasigavau jį, pasikėliau ir pareiškiau: "Dabar kalbėsimės ar vėliau?" Nuo tol šis mano vaiką lanku apeina, - prisipažino LT. kalbintas tėvas Tomas. - O ką daryti, jei niekas daugiau nepadeda?"

Ne autoritetas

Vienos Vilniaus mokyklos šeštokas Dominykas, L.T. žurnalistės paklaustas, ką darytų pamatęs, kad muša draugą, kiek pagalvojęs išrėžė: "Stengčiausi jiems nesipainioti po kojomis, kad pats į nosį negaučiau. Nebent pagalbon pasikviesčiau kitus". Ar nebūtų saugiau kreiptis į mokytoją? Vaikas prapliupo juoku. "Nesąmonė! Kodėl? Manau, skundžiasi tik mažiai", - samprotavo jis. Berniukas prisipažino, kad pirmose klasėse dažnai buvo mušamas. Tačiau mama, iš pradžių jį tik guodusi, kartą pareiškė: "Kai tave muša, duok atgal". Pasinaudojęs šiuo patarimu, vaikas atkuto. Tuomet nustėro mokytoja: "Buvo toks ramus vaikas". Tačiau kol vaikas buvo ujamas, ši tik rankomis skėsčiojo: "Vaikai - žiaurūs. Mato silpnesnį ir naudojasi tuo".

Padėti nenori

Mokytojai ne itin noriai prisiima atsakomybę spręsti moksleivių konfliktus. Pyplys, norintis pasiskųsti, kad suolo draugas sulaužė jo pieštuką ar pripaišė sąsiuvinyje, dažniausiai pagalbos nesulaukia: "Nekvaršinkite man galvos tokiomis smulkmenomis". Tačiau nuo smulkmenų viskas ir prasideda. Trylikametis vilnietis, paprašęs bendraklasio paduoti kamuoliuką ir jo negavęs, šį taip suspardė, kad dėl smegenų sutrenkimo vaikas atsidūrė ligoninėje. Traumatologijos skyriuje baigėsi ir kitų paauglių kvailiojimas, prasidėjęs nuo pravardžiavimo ir pirštų rodymo. Septintokės iš Panevėžio, apsižodžiavusios su drauge, pasamdė keletą draugų, kad ją išžagintų. "Kai mokytojai pradinukus moko, kad skųstis - negražu ir negarbinga, visada jų klausiu: "Jei atimčiau iš jūsų tušinuką? Jei pastumčiau?" Šie dažniausiai sako, kad to neleistų arba iškviestų policiją. O ką daryti vaikui?" - piktinasi psichologinės pagalbos telefonu tarnybos "Vilniaus vaikų linija" vadovas Robertas Povilaitis.

Pasenę mitai

Anot psichologo, muštynės kyla todėl, kad vienas vaikas jautriau reaguoja į kito elgesį. Paprastai tai būna susiję su pažeminimu: pavadino "gaidžiu" ar "žąsinu", ne taip pažiūrėjo. Vaikui taip ir knieti "skriaudikui" duoti į nosį. "Tačiau ne paslaptis, kad vaikai pykti išmoko iš suaugusiųjų. Tik suaugusieji moko jį valdyti - bijo aplinkinių reakcijos, nemalonumų. Vaikai apie tokius dalykus negalvoja", - mano R. Povilaitis. Deja, mokyklos, anot psichologo, šiandien nežino, kaip užtikrinti mokinių saugumą. Apsaugininkai gali padėti tik tuomet, kai pavojus ateina iš išorės. Tačiau daug daugiau blogų dalykų nutinka mokyklos koridoriuose. Kameros taip pat dažniausiai tik padeda išsiaiškinti kaltuosius. "Pasaulyje yra begalė programų, kurios gerokai sumažina muštynių mastus. Pavyzdžiui, Norvegijoje jos įdiegtos 800 mokyklų. Lietuvos jos nepasiekia. Todėl ir mūsų statistika žiauri: 70 proc. vaikų prisipažįsta smurtavę prieš draugus ir tiek pat procentų smurtą patiria patys. Taip yra todėl, kad mokytojai pas mus reaguoja tik į akivaizdų smurtą - pavyzdžiui, kažkam iš nosies pasipylė kraujas. Tačiau tai jau pavėluota reakcija. Muštynės paprastai prasideda nuo žodžių. Deja, į tokius vaikų ginčus niekas dėmesio nekreipia. Beje, iki šiol yra mokytojų, kurie įsitikinę, kad vaikai turi mokėti muštis", - įsitikinęs pašnekovas.