Autorius: Arūnas Dumalakas, data: 2007 02 03
Tiražas: 158872; Rubrika: Vilniečiai
Tolerancijos žmogumi išrinktam psichologui neramu, kad Lietuvos vaikai patiria daugiausia patyčių.
Rūpesčių vadovui netrūksta
Psichologui, Vilniaus vaikų linijos vadovui Robertui Povilaičiui šią savaitę teko priimti ne tik sveikinimus, nors prieš kelias dienas paskelbta, kad jis išrinktas 2006-ųjų Tolerancijos žmogumi.
R.Povilaitis Tolerancijos žmogumi tapo už tylų nuolatinį darbą, mažinant neapykantą bei susvetimėjimą mūsų visuomenėje, pastangas sukurti saugų nepilnamečio pasaulį.
Darbo Vilniaus vaikų linijos vadovui R.Povilaičiui šiomis dienomis netrūksta.
Psichologui tenka rūpintis Vaikų linija, kuri atsidūrė ties išnykimo riba.
Vairuotojai pakantesni
- Jūs esate tapęs Tolerancijos žmogumi. Kuo tolerancija Vilniuje skiriasi lyginant su kitais Lietuvos miestais? - "Sostinė" pasiteiravo R.Povilaičio.
- Vilniuje pastebiu vieną buitinį dalyką - atsiranda vis daugiau vairuotojų, kurie sustoja ir praleidžia, jei reikia kur nors automobiliu įsukti.
Manau, kuo daugiau atsiras kitus praleidžiančių vairuotojų, tuo mažiau bus norinčiųjų kažkur įlįsti, kaip sakoma, pakišti savo automobilį.
Atsiras daugiau mandagumo ir tolerancijos.
Taip pat pastebėjau, kad vilniečiai dažniau įprato vienas kitam sakyti "ačiū".
Tačiau apskritai kaimuose, mažuose miesteliuose žmonės labiau į tave įsiklauso nei didmiesčiuose, stengiasi suprasti.
Galbūt taip yra dėl to, kad, tarkime, Vilniuje yra daugiau reginių, renginių, o tai savotiškai atbukina.
Kitataučių nebeniekina
- Kokių dar gerų bruožų pastebite vilniečių elgesyje?
- Pastebiu, kad troleibusuose kyla mažiau konfliktų. Žmonės nebesipeša, tapo paslaugesni, nevengia atsiprašyti.
O kai kuriose srityse viskas vyksta tiesiog nuostabiai. Pavyzdžiui, aptarnavimo, prekybos.
Šiose srityse įvyko tiesiog dramatiškų gerų pokyčių.
Juk parduotuvėje jau labai retai išvysi surūgusią pardavėją. Nemanau, kad visos parduotuvėse dirbančios moterys šypsosi tiktai per prievartą. Sunku būtų.
- Dar prieš dešimtmetį Vilniaus gatvėje praeivį užkalbinęs rusiškai arba lenkiškai, atsakymo galėjai ir nesulaukti, nors matydavai, kad žmogus tave supranta. Ar išnyko šitokios tautinės neapykantos apraiškos?
- Iš tiesų tokių apraiškų nebėra. Dabar į vilnietį gali kreiptis ir angliškai, ir rusiškai, ir lenkiškai.
Jeigu tik jis supras, būtinai viską paaiškins, parodys.
Jau tapo įprasta norma
- Jūs esate Vilniaus vaikų linijos vadovas. Vaikai skambina nemokamu telefonu, skundžiasi dėl to, kad iš jų tyčiojasi. Ar patyčios darosi vis žiauresnės?
- Nepasakyčiau, kad patyčios darosi žiauresnės. Bet man nerimą kelia tyrimas, atliktas 35-iose valstybėse. Jis rodo, kad patyčių Lietuvoje yra daugiausia.
Kas yra patyčios?
Tai - būdai, kuriais vieni žmonės žemina kitus. Tų patyčių rūšių yra tiek daug, jog kartais nesusimąstome, kad kažkas negerai.
Kartais vaikai stebisi: "O kaip kitaip gali būti? Kas čia tokio, kad vieni stumdo kitus, pravardžiuoja, erzina, muša ar apspjaudo?"
Patyčios jau tokios įprastos, kad vaikai tuo nebesistebi. Tai labai negerai. Tokio elgesio neturėtų būti.
Pavyzdžiui, Švedijoje patyčias patiria apie 20 proc. vaikų, Lietuvoje - apie 70 proc. Jei užsienyje reikia ieškoti skriaudžiamų vaikų, tai Lietuvoje - neskriaudžiamų.
- Kokios pasekmės vaikams būtų, jei valstybė nustotų finansuoti Vaikų liniją ir jos veiklą tektų nutraukti?
- Įvairūs tyrimai rodo, kad, nors ekonomika ir auga, vaikai jaučiasi prastai. Čia negalima išskirti Vilniaus, Kauno arba Klaipėdos. Taip yra visoje Lietuvoje.
Vaikų linijos darbuotojai nori, kad vaikai jaustųsi truputį geriau.
Pernai vien tik mėginimų prisiskambinti į Vaikų liniją buvo beveik 4 milijonai. Kas būtų, jei Vaikų linija nustotų egzistuoti? Atsakymas paprastas: vaikai neturėtų su kuo pasikalbėti.
Kreipiasi ir į policiją
- Ar buvo tokių skambučių į Vaikų liniją, kai, išgirdus vaiko skundą, teko kreiptis į policiją, nes tai buvo panašu į kriminalą?
- Taip, tokių atvejų pasitaikė ne vienas.
Rečiau pasitaikydavo, kad vaikas skambintų tuo metu, kai prieš jį vykdomas smurtas.
Dažniau būdavo, kad nepilnamečiai pasakodavo apie praeities įvykius, kurie galėjo sudominti policiją.
Neretai būna atvejų, kai nelabai aišku, kas vaikui gali padėti.
Tarkime, mums paskambina ir skundžiasi: mane muša tėvas. Jei tėvas vaiką muša auklėdamas ir nepalikdamas mėlynių, nesužalodamas, padėti nelabai kas gali. Nes teisėtvarkos pareigūnai mums sako: sužalojimų nėra, o tėvai turi teisę auklėti vaikus. Problema ta, kad mes itin daug smurtinio elgesio nelaikome smurtu.
- Ar Vilniuje gyvenantys vaikai vien tik skundžiasi skambindami į Vaikų liniją. Gal buvo atvejų, kad skambinantieji kažkuo pasidžiaugtų, pasigirtų?
- Taip, buvo tokių atvejų. Būna, kad paskambinę vaikai ir pajuokauja, ir anekdotą papasakoja.
Mes tik pristatome Vaikų liniją kaip tokią, kur paskambinę vaikai gali pasitarti dėl iškilusių sunkumų, pasikalbėti.
Paprastai, jei skambinantysis nori kažkuo pasidžiaugti, tai pokalbis tiek ir tetrunka.
Jeigu skambinantieji būna susidūrę su problemomis, kalbamės ilgiau.
