Autorius: Romualda Urbonavičiūtė, data: 2007 05 14
Tiražas: 7660; Rubrika: Pirmas puslapis
Ar patyčios mokykloje - šalutinis, bet neišvengiamas produktas?
Pasak psichologės Virginijos Dabkevičienės. tėvai kreipiasi pagalbos į psichologus, kai vaikai nebenori lankyti mokyklos, turi problemų klasėje. Psichologinių konsultacijų metu kartais paaiškėja, kad problemos, dėl kurių kreiptasi, atsiranda dėl patyčių mokykloje.
Su patyčiomis mokykloje vienaip ar kitaip esame visi susidūrę. Jei ne iš mūsų tyčiojosi ir ne mes tyčiojomės, tai buvome stebėtojai. Arba, kas skaudžiausia, su patyčiomis susidūrė, susiduria mūsų vaikai. Problemą sprendėme kaip išmanydami, net paryčių ir problema nelaikydami, nes manėme ją esant neišvengiamą, šalutinį vaikų bendravimo produktą. Kol prieš Mek laiko nesužinojome, kad Europoje esame tarp blogiausiųjų - dauguma mūsų mokinių patiria patyčias. Prasivardžiavimas, erzinimas, grasinimas, mušimas, spardymas, stumdymas, apkalbinėjimas, ignoravimas, daiktų gadinimas, daiktų ar pinigų atiminėjimas europietiškose mokyklose, pasirodo, nėra taip paplitę.
Taigi problema yra ir mestos visos pajėgos šiai problemai spręsti. Vyksta diskusijos, organizuojami seminarai, veikia Vaikų linija, vaikai dėl patyčių gali kreiptis telefonu, internetu ar dar kitaip. Ir kiek tai veiksminga?
Mokiniai prieš mokinius
Prieš kiek laiko į redakciją kreipėsi keletas nuo patyčių mokyklose kenčiančiųjų ir jų artimųjų... anonimiškai. Nes juk reikia mokyklas baigti, o ir miestas nedidelis - ar nebus patyčių dar daugiau.
Reginos istorija paprasta: "Kadangi mano labai mažos akys, daug patyčių suslaukiu.
Ne tik mokykloje, bet ir mieste: žiūrėk, kokia čia eina. Tai labai nemalonu. Viskas prasidėjo nuo pat pirmos klasės, o darželyje lyg ir nieko dar buvo.
O dabar mokausi šeštoje klasėje, tai iš viso... Yra agresyvus klasės draugas, kuris niekada nepraeis manęs nepastūmęs, nepamušęs ar dar ko nors nepadaręs. Į mokytoją kreipiesi, o mokytoja tiesiog nekreipia dėmesio. Į socialinę pedagogę - nebekreipia dėmesio. Yra susirinkimų buvę su tėvais, tai tik savaitei apsiramina, ir vėl tas pats. Tie, kurie tyčiojasi, patys nėra nei gražuoliai, nei pirmūnai. Draugės užstoja, pasako jam: "Pasižiūrėk į save", "Nesveikas". Tam kartui tai padeda, kitą kartą vėl tas pats. Į kitą mokyklą aš nenoriu - bijau. Aš manau, kad nieko pakeisti negalima: koks žmogus yra - toks, nebepakeisi".
Internetinė istorija. Jonas įdėjo savo nuotraukas į internetą. Kadangi nuotraukos buvo šiek tiek kitokios nei visų, jos pasklido po įvairius portalus, po mokyklą, po visą miestą su įžeidžiančiais prierašais ir, žinoma, iš Jono pradėjo visur tyčiotis. Po metų istorija kiek prisimiršo, bet neužsimiršo.
Patyčių objektas - stilius. Arsenija: "Man patys aršiausi patyčių metai buvo nuo penktos iki septintos klasės. Tada vaikai patys žiauriausi. Jei išsiskiri savo rūbais, išvaizda, elgesiu, veikla (esi aktyvi, visur dalyvauji), tai tu tikrai sulauksi tų patyčių, nes aplinkiniai norės, kad tu nebūtum toks, neatrodytum taip... Jei mokykloje yra susiformavęs tam tikras stilius, patyčios, gal net smurtas bus nukreipti į kito stiliaus mokinius".
Patyčios dėl konkurencijos. Vienas mokykloje populiarus vaikinas rikteli kitam populiariam vaikinui, sėdinčiam šalia moksliuko valgykloje: "Matai, kaip tau nepasisekė, kad turi tokią pat pavardę, kaip šitas lūzeris". Moksliukas pakelia akis ir nieko nepasako, nes žino, kad jei ką pasakys, išėjęs iš mokyklos gaus į nosį.
Mokiniai - apie pagalbą
Reginos mokytoja į mergaitės skundus nebekreipia dėmesio, tėvų susirinkimai neveiksmingi. Jonas pats įdėjo į internetą savo nuotraukas, vadinasi, policija nepadės, nors yra baudžiama už svetimų nuotraukų platinimą. Socialinis pedagogas?
Vienuoliktokė Tina: "Išeities mokykloje, atrodo, nėra jokios. Socialiniai pedagogai yra pervertinami. Jei mokinys kreipiasi (nors tai daro itin retai), socialinis pedagogas turi reaguoti į tai, kas atsitiko, ir kalbėtis su tuo žmogumi, kuris sukėlė konfliktinę situaciją, vadinasi, tuoj visi sužino, kas ir dėl ko kreipėsi. Nuo to patyčių nesumažėja, tik dar labiau patyčių auka yra pašiepiama, nes ji per daug silpna viena susitvarkyti su situacija, nes auka yra "mamos vaikelis". Yra susidaręs toks įspūdis, tyčiojasi vaikai iš asocialių šeimų, su kuriais yra elgiamasi ne per geriausiai, kurie mato neigiamą pavyzdį ir todėl visą savo susikaupusį pyktį nukreipia į bendraklasius, į pažįstamus. Anksčiau mokiausi mokykloje, kurioje buvo mokinių iš socialinės rizikos šeimų, bet dabar, atrodytų, mokausi mokykloje, kurioje tik šiek tiek skiriasi mokinių socialinė padėtis. Tačiau... Miestas mažas, ir jei į mokyklą ateina patyčių auka, tai visi apie tai žino".
Mokytojai prieš mokinius
Atrodytų, besityčiojančius mokinius turėtų paveikti teigiamas pedagogų pavyzdys. Atrodytų...
Sveta pasakoja: "Trečioje ketvirtoje klasėje, prieš devynerius metus, po ligos grįžau į mokyklą be plaukų - panaši į berniuką. Mokytoja pačią pirmąją dieną liepė nusiimti kepurę ir per pertrauką išeiti į koridorių. Ten buvo vaikų ir visi sakė: tu tokia..., tu atrodai... Dar ir pernai dvyliktokai prisiminė: "O čia ta, kuri trečioje klasėje buvo be plaukų..."
Mokytoja ir šiaip skirdavo mokinius klasėje: jei tėvai duodavo pinigų, tai ir jų vaikai gerai mokėsi ir viskas jiems buvo gerai. Iš "biednesnių" ji tyčiodavosi: "Tu blogai šiandien atrodai, kaip tu čia apsirengęs..."
Dabar yra noras įrodyti mokytojai, kad aš ne tokia, kokia jūs mane laikėte. Yra mažas noras atkeršyti... Grįžau iš ligoninės po trijų mėnesių, nieko nesimokiusi, mokytoja klausia daugybos lentelės. Atsakiau, kiek bus dukart du. O paskui paklausė, kiek bus dukart trys. Atsakiau - penki. "Ne, šeši. Tu ką, visai nieko nemoki, durna esi..." - pasakė mokytoja. Nejautri mokytoja...
Tėvams apie tai sakiau - apsiverkusi grįžau iš mokyklos ir prašiau perkelti į kitą mokyklą. O jie pasakė: "Tu įrodyk, kad esi stipri, kad nepalūši. Ateityje tujai parodysi, kokia buvai".
"Problemą reikia spręsti tuoj ir čia pat"
Pakomentuoti minėtų istorijų būtų galima prašyti psichologų. Tačiau jie išnagrinėtų tik konkrečius atvejus susitikę su patyčių auka, skriaudiku, jų tėvais, mokytojais ir kitais suinteresuotais ar nelabai suinteresuotais asmenimis. Ir tikriausiai konkrečiu atveju padėtų. Tam, kad padėtų visiems vaikams apskritai, "Vaikų linijos" psichologai yra parengę skrajutes su patarimais patyčių aukoms, jų tėvams...
Tačiau svarbiausia, kaip patyčių problema yra sprendžiama pačioje mokykloje praktiškai - ir, pripažinkime ne pirmą dešimtmetį. Tad kreipėmės į didelę vadovaujamojo darbo mokykloje praktiką turinčią Stasio Šalkauskio vidurinės mokyklos direktorę Ziną Žuklijienę.
"Tai sena problema. Prisimenu, kaip dar mokykloje, kurioje aš mokiausi, iš stambaus sudėjimo labai gabaus mokinio tyčiojosi... mokytojas: girdi, per menkai sportuoja. Nors vaikinas sportavo. Juk ne viskas nuo mūsų norų ar net ne nuo mūsų pastangų priklauso. Patyčios ir buvo, ir yra. Man neatrodo, kad patyčių mokyklose būtų žymiai daugiau paskutiniu metu. Aš labai bijau, kad tose "a la prestižinėse" mokyklose patyčių gali būti dar daugiau nei kitose. Tose mokyklose yra labai ryškus socialinis susisluoksniavimas. Prisimenu, kaip prieš kelerius metus buvo tyčiojamasi iš aprangos, iš kosmetikos, iš "ne tokių" apatinių prieš kūno kultūros pamokas. Ir pačios skaudžiausios patyčios buvo ne iš berniukų, o iš mergaičių.
Dar labai svarbu, kad mokytojai užimtų tinkamą poziciją, kad jie netyčia nebūtų patyčiais palaikantys, kad jų pašaipa vaikui ne taip kalbant, atsakinėjant netaptų "kabliuku" patyčioms atsirasti. Manau, kad mes per menkai dirbame su tuo, ką vadinu vertybinėmis nuostatomis, su santykiais. Mes esame dėstytojai, ne ugdytojai. Mes esame apleidę šeimą, neklausiame, kaip tėvai ugdo savo vaiką. Mes viską mokantys, viską žinantys.
Esu optimistė: manau, kad visada yra būdų situaciją švelninti, situaciją gerinti. Jei mokykloje iš vaiko tyčiojamasi, mes visi kalti - nuo direktoriaus iki kiekvieno vaiko. Aš visada individualiai kalbuosi su tuo, kuris tyčiojosi, o praėjus kiek laiko klausiu to vaiko, kuriam blogai, kaip jis jaučiasi. Tačiau kartais tenka patyčių aukai ir mokyklą pakeisti.
Skriaudikas - dažnai irgi aplinkybių auka. Tačiau mes mokame jį tik bausti, nors su juo reikia dirbti turintiems specialių žinių, specialiai pasirengusiems. O dažnai pasielgiame kategoriškai: patys esame prašę mokinių, kurių elgesys mūsų mokykloje buvo netoleruotinas, nepriimtinas, kurie negali pasikeisti, pakeisti mokyklą. Juk visada yra galimybė tarsi pradėti gyvenimą iš naujo: jei vienoje mokykloje jis negali pasikeisti, tai kitoje tai įmanoma. Paprastai tėvai, jei jų nekaltini, o su jais tariesi, kartu su tavimi ieško ir randa problemos sprendimo būdus.
Tikiuosi, kad pas mus išsisprendė ne viena problema. Tik ar tai lėmė kalbėjimasis, bendras klasių auklėtojų, tėvų ir daugelio kitų žmonių darbas, o gal vaikai paprasčiausiai išauga?
Šiuo metu, kai socialinis pedagogas didelėje mokykloje yra vienas, jo vaidmuo sprendžiant patyčių problemas yra minimalus. Manau, kad socialinis darbuotojas yra nepakankamai parengtas šiai problemai spręsti, nors ir daugiau parengtas nei bet kuris kitas mokytojas. Socialinis pedagogas turi mokykloje grupę rizikos vaikų, šeimų, našlaičių, globojamų vaikų, su jais dirba ir juos lanko. Todėl negali aprėpti visko, nors kartais vaikai ateina pas jį pasiguosti, pasitarti. Žinoma, mokyklai reikalingas ir psichologas.
Aš už tai, kad jei yra problema, ją reikia spręsti tuoj ir čia pat. Nereikia problemos nustumti, ją reikia pagarsinti, nesvarbu, kokia baisi ji būtų".
Ar etatai išspręs problemą?
Smurto ir patyčių mokykloje problemomis susirūpino ir valstybė: rengiamasi steigti daugiau socialinių darbuotojų etatų. Tik ar tai problemą išspręs? Juk tėvai augina vieną, du, tris vaikus ir - neišsprendžia. Klasėje yra dvidešimt trisdešimt vaikų ir klasės auklėtojas nesusitvarko. Mokyklose yra iki tūkstančio mokinių ir dirba vienas socialinis pedagogas... Jei dirbs trys, negi išspręs?
Beje, o kas padės mokytojams, kurie ir patys kartais tampa patyčių aukomis?
