Autorius: Rasa Velijevaitė, data: 2007 06 21
Tiražas: 32830; Rubrika: Gyvenimas
Jauna režisierė Giedrė Beinoriūtė jau sukūrė šešis filmus, spektaklį "Meilė iš paskutinio žvilgsnio" kuris rodomas Keistuolių teatre, su draugais įkūrė studiją "Monoklis" ir net spėja dirbti Vaikų linijoje bei anonimiškai konsultuoti vaikus konsultacijų internetu programoje "Klausučio šalis".
Ieško aktorių
Artimiausiu metu kaip tik šios veiklos Giedrei teks kuriam laikui atsisakyti, nes pradedamas kurti naujas trumpametražis filmas "Balkonas", atimsiantis visą režisierės laiką.
Naujausias Giedrės sukurtas dokumentinis filmas "Gyveno senelis ir bobutė" buvo kuriamas dvejus metus ir pasirodė kovo mėnesį vykusiame filmų festivalyje "Šeršėliafam". Šis filmas ypatingas tuo, kad buvo sukurtas vien iš nuotraukų ir animacijos. "Kūriau filmą apie Sibiro tremtį, daug kas buvo pasakyta tarp eilučių, todėl šis filmas buvo skirtas suaugusiems, nors daug kas galvojo, kad vaikams. Taip atsitiko turbūt todėl, kad pagrindinė pasakotoja buvo maža mergaitė, aš pati, kuri ir pasakojo apie savo senelius pirmuoju asmeniu: "Gyveno mano senelis ir bobutė...", - pasakojo režisierė.
Liepos mėnesį šis filmas dalyvaus tarptautiniame trumpametražių filmų festivalyje Vila do Conde (Portugalija), kurio konkursinėje programoje įvyks tarptautinė jo premjera.
Giedrė sakė, kad kurdama kiekvieną filmą sau prisiekinėja, jog tai jau paskutinis kartas. Ji džiaugiasi, kad kol kas sekasi gauti finansavimus beveik visiems projektams, buvo atmesti tik patys pirmieji, tačiau tie pinigai būna tokie maži, kad jų labai sunkiai užtenka filmui sukurti. Na, o užsidirbti kol kas dar nieko nepavyko.
Tačiau iš tiesų vos baigusi vieną projektą, jauna režisierė nekantriai imasi kito darbo. Ir neseniai pradėtas "Balkono" kūrimas bus pirmasis jos studijos "Monoklis" trisdešimties minučių trukmės filmas.
"Balkonas" - tai istorija apie pirmąją meilę, draugystę. Apie du vaikus, kurie gyvena gretimuose butuose. Vieno vaiko tėvai išsiskyrę, o kito dar tik skiriasi. Vaikai bijo prisipažinti apie tarp jų gimstančius jausmus, ir kalbasi vienas su kitu per atstumą - per balkono sieną, per rozetę.
Beje, šiam filmui dar nėra parinkti aktoriai, todėl režisierė kviečia visus 11-12 metų vaikus kreiptis į "Editos kastingą", kurio kontaktus galima rasti internete. Pati Giedrė pabrėžia, kad išvaizda tikrai nėra svarbiausia. Kur kas svarbiau, kad pavyktų su vaikais susišnekėti.
Tik amato galima išmokyti
Prieš penkerius metus baigusi Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, režisūros specialybę, Giedrė iki šiol prisimena jos kurso vadovo Vytauto Čibiro kartotus žodžius: "Režisūros neįmanoma išmokyti. Jos galima tik išmokti." G.Beinoriūtė su tuo sutinka ir priduria, kad išmokyti galima tik amato, techninių dalykų. Mokydamasi LMTA Giedrė svajojo apie teatrą, tačiau taip jau susiklostė, kad daugiausiai dirba kine. Tiesa, buvo sukūrusi spektaklį "Meilė iš paskutinio žvilgsnio" Keistuolių teatre, bet filmų kur kas daugiau - šeši.
Kai baigė mokslus, dauguma G. Beinoriūtės kurso draugų susirado "normalius" apmokamus darbus, o ji pasirinko dirbti savanore "Vaikų linijoje". Ir dabar pusę dienos ten tebedirba (jau apmokamą darbą), nors kai imsis darbo su "Balkonu", Vaikų liniją teks trumpam apleisti. "Vaikų linijoje" dirbu trečius metus. Man patinka čia dirbti, nes dirbdama atrandu gyvenimo prasmę. Manau, kiekvienas žmogus randa prasmę darydamas gerus darbus", - kalbėjo Giedrė. Anot jos, tik baigus studijas kūryba atrodė ne toks prasmingas dalykas, o dabar ir ten atranda labai daug. "Atėję pažiūrėti filmų, žmonės susijaudina, juos tai paliečia. Jei jie sako: "Kurk toliau", vadinasi, jiems to reikia. Man irgi", - sakė G. Beinoriūtė.
Gyvenimas po dešimtmečio
Paklausta, kaip save įsivaizduoja po dešimties metų, režisierė nusišypso. "Monoklis" bus jau rimtai atsistojęs ant kojų, kurs ir trumpametražius ir netrumpametražius filmus. Aš turėsiu šeimą ir gyvensiu Lietuvoje", - pasakojo Giedrė.
Ar nebijo svajoti? "Gali nesvajoti ir apskritai nieko nedaryti, tada tikrai nenusivilsi. Bet aš manau, kad reikia daryti. Geriau apsvilti nagus, bet žinoti, kad bandei", - sakė ji.
Atradusi šiek tiek laisvo laiko, Giedrė lekia į gamtą. Paprasčiausias važiavimas dviračiu ar net ėjimas miesto gatvėmis geriausiai išblaško niūrias mintis. Taip pat skaityti. Giedrės mėgstamiausias rašytojas Williams Faulkneris. Dažnai atsiverčia ir Daivos Čepauskaitės eilėraščius, pagal juos ir sukūrė savo spektaklį "Meilė iš paskutinio žvilgsnio".
Šiandien dar laukia darbas Vaikų linijoje, todėl kaip visada laisvo laiko liks mažai arba neliks visai. Giedrė sėda ant dviračio ir netrukus išnyksta iš akiračio.
