Autorius: Vida Karaliūnaitė
Savaitė, Marijampolės apskritis, Marijampolės rajonas, 2009 10 29, psl. 4
Periodiškumas: Savaitinis. Tiražas: 3500. Šaltinio tipas: Rajonų spauda

Praėjusią savaitę Marijampolės savivaldybės pedagoginėje psichologinėje tarnyboje vyko dvi dienas trukęs seminaras "Seksualinės prievartos prieš vaikus atpažinimas ir pagalbos organizavimas". Pagal Vilniuje esančios įstaigos "Paramos vaikams centras" parengtą projektą jį vedė minėtos tarnybos psichologės Jolita Adomaitytė ir Jolita Norkienė. Dalyvavo 18 klausytojų.

Problema gilėja

Lytinis vaikų išnaudojimas - ne fantazijos ir ne paskalos, o grėsmingai gilėjanti problema, apie kurią anksčiau buvo kalbama labai mažai arba labai paslapčia. Tokią išvadą po seminaro-mokymų padarė klausytojos - vaikų darželių specialistės ir pradinių klasių mokytojos. Ne viena pedagogė neslėpė patyrusios savotišką šoką: jos nemaniusios, kad Lietuvoje yra tiek daug seksualiai išnaudojamų vaikų.
Skaičiuojama, kad Lietuvoje kasmet iškyla viešumon kone 200 atvejų, kai įtariamas nepilnamečio lytinis išnaudojimas (prievartavimas, tvirkinimas, žaginimas). Štai pernai Lietuvoje buvo užregistruota 114 tokių atvejų.
Ne mažiau kaip 10 procentų vaikų yra patyrę seksualinę prievartą. Ją patiria viena iš 4 mergaičių ir vienas iš 6 berniukų (iki 18 metų). O vienas iš 5 vaikų yra seksualiai užkabinėjamas, kai naršo internete.
Vidutinis nukentėjusių vaikų, apie kuriuos buvo pranešta pareigūnams, amžius yra 9 metai.
Daugiau nei 20 procentų lytiškai išnaudotų vaikų yra jaunesni nei 8 metų.

Vaikai - šeimos veidrodis

Seminaro dalyvės praplėtė savo teorines žinias apie seksualumą apskritai ir apie mažamečių seksualinį elgesį. Tai sukėlė įvairių diskusijų, leido įvertinti savo supratimą, kokį vaikų elgesį laikyti normaliu, o kokį jau įtarti kaip buvusio galimo tvirkinimo pasekmes.
Lektorių klausimais nuolat raginamos pedagogės dalijosi savo darbo patirtimi. Štai viena vaikų darželio darbuotoja pasakojo apie mergaitę, mėgstančią "keistai" daryti kūno masažą savo bendraamžiams. Pedagogė teigė nustebusi, kai iš mergaitės išgirdo, jog tokiais masažais jos namuose lepinami visi šeimos nariai. Kita pedagogė sunerimusi klausė, kaip sustabdyti 6 metų berniuką, mėgstantį apsinuoginti ir didžiuotis savo lyties organais. Ji išgirdo iš vaiko, kad taip namuose elgiasi jo tėtis, atsistojęs prieš veidrodį.
Psichologės J. Norkienės teigimu, labai svarbu kalbėti apie tai, kad kiekvienos situacijos svarba priklauso nuo mūsų pačių - kaip mes vertiname vienus ar kitus dalykus, nuo vertybių sistemos. Lektorė patarė pirmiausia pačioms seminaro dalyvėms pasverti savo gyvenimo siekiamybes ir vertybes - pačias svarbiausias surašyti į penketuką. Paaiškėjo, kad dauguma pedagogių labiausiai vertina taikų gyvenimą šeimoje ir sveikatą, išsilavinimą ir gerus draugus. Tačiau yra žmonių, kurie savo vertybių sąrašo v viršuje įrašytų lytinius santykius. Štai tokių šeimų vaikučiai ir "atneša" į savo kolektyvus patirtį iš šeimos. "Juk vaikai - tai šeimos veidrodis", - savo darbo patirtimi besivadovaudamos tvirtino seminaro dalyvės.
Beje, kaip teigė psichologė J. Norkienė, net apie 40 procentų lytiškai išnaudotų vaikų tai patyrė savo šeimose.

Kaip atpažinti seksualinę prievartą patyrusį vaiką?

Ar vaikų atliekami masažai ir nuogų kūno dalių demonstravimas jau yra signalas, kad vaikas gali būti tapęs lytinės prievartos auka? Anot psichologės J. Norkienės, skubėti to įtarti nereikėtų, tačiau ilgiau pastebėti tokį vaiką būtina. Mat specialistų išties nustatyta, kad seksualinę prievartą patyrę vaikai atvirai kalba apie seksą ir tai daro dažniau nei kiti, žino kur kas daugiau žargonų, kuriais vadinamos intymiosios kūno dalys ar seksualiniai veiksmai, išsiduoda neįprastais judesiais, o tvirkinti paaugliai atkreipia dėmesį seksualesniais drabužiais, išskirtiniu makiažu.
Lytinę prievartą patyrę vaikai, kaip teigė abi lektorės, dažniau linkę ilgai nešiotis savo paslaptį, nes taip savo auką įkalbėjo jos prievartautojas - neretai artimos aplinkos žmogus, turintis autoritetą vaiko akyse, įtikinęs, kad "tai yra normalu", galų gale paperkantis saldumynais ir kitokiais malonumais.
Tačiau per žaidimus prievartautojo auka dažnai prasitaria - judesiu, žodžiu. "Tik tai reikia pastebėti - teigė psichologė J. Norkienė. - Šis uždavinys - neatsiejama pedagogo darbo dalis. Jis privalo pastebėti ir atpažinti faktus, dėl kurių įtariamas seksualinis išnaudojimas. Bet paskui neturi jų pats tirti, apklausinėti vaiko. Tai jau atlieka specialistų komanda. Ir negalima netikėti vaiku, jeigu jis apie tai pranešė! Nes vaikas išvis užsidarys ir toliau kentės, praras pasitikėjimą."
Anot psichologų, lytinę prievartą patyręs vaikas gali staiga tapti liūdnas, atsiskyręs nuo kitų, susimąstęs, būna paraudusiomis akimis, nes daug verkęs ir neišsimiegojęs. Taip pat toks vaikas gali elgtis taip, lyg būtų jaunesnio amžiaus - šliaužioja, čiulpia nykštį. Gali savo nuotaikas išreikšti smurtu - mušti draugus ar žaislus. Gali smalsiai apžiūrinėti lėlių tarpkojį, krūtinę, imituoti lytinį aktą, įkyriai klausinėti auklėtojų, ką reiškia viena ar kita seksualinius veiksmus apibūdinanti frazė.
Be elgsenos ženklų, išduodančių buvus lytinę prievartą, toks vaikas gali atkreipti dėmesį apetito ir miego pokyčiais (kankina košmarai), jam gali dažniau skaudėti pilvą, gali kankinti sunkumai vaikštant ar sėdint. Prievartautojo aukai gali skaudėti ar niežėti genitalijų plote, gali sutrikti šlapinimasis (daroma į kelnes, lovą). "Tačiau tokio vieno ženklų ar signalų rinkinio, kuris leistų įtarimams būti seksualinio prievartavimo įrodymais, nėra, - pabrėžė psichologė J. Adomaitytė. - Kiekvienas ženklas ir kiekviena ženklų grupė turi būti peržiūrėti tam tikrame kontekste, nes kiekvienas toks atvejis yra individualus."

Ne tik rizikos grupės šeimų problema

Abi seminaro lektorės teigė, kad viešumon iškyla toli gražu ne visi vaikų seksualinio išnaudojimo faktai, nes vieni lieka nepastebėti, neatpažinti, kitais atvejais aukų artimieji kategoriškai atsisako kreiptis į pareigūnus, nes jiems yra gėda, o treti, pranešus jiems apie sužinotus faktus, net nenori to klausytis - netiki, gali net apkaltinti pranešėjus šmeižtu, skuba griebti vaiką ir bėga į kitą vaikų ugdymo įstaigą.
Ypač taip elgiasi prievartauto vaiko artimieji, kai nusikaltimas įtariamas (ar jau ir padarytas) normalia laikomoje šeimoje. Dauguma linkę gyventi pagal principą "mano namai - mano tvirtovė".
Antra vertus, remiantis teisėsaugininkų darbo patirtimi, ne vienas toks įtartas faktas po tyrimo buvo paneigtas, nes paaiškėjo, kad kaltinimai seksualiniu prievartavimu buvo tik vaiko tėvų tarpusavio vaidų išdava, noras įgelti, atkeršyti, apjuodinti, pasinaudojus vaiku.
Tačiau, kaip teigė psichologė J. Norkienė, neišaiškintų ir nesustabdytų vaikų tvirkinimo faktų lieka dar ir dėl to, kad pedagogams ar kitiems vaiką dažnai matantiems žmonėms, realiai įtariantiems tokį faktą, baisu pradėti kelią, kuriuo teks eiti. Baisu pirmosios vaiko artimųjų reakcijos, galimų kaltinimų melu ir vargo, kuris laukia. Mat tokie tyrimai vyksta ilgai ir painiai, faktus nelengva įrodyti.
Seminaro dalyvės buvo mokomos, kaip atpažinti tvirkintą vaiką, kaip apie tai pranešti jo šeimai ar teisėsaugininkams, svarbiausia - kaip teikti pagalbą tokiam vaikui. Kad būtų lengviau tai išmokti, pedagogės grupelėmis vaidino aptariamas situacijas. Vienos buvo auklėtojos, kitos - mamos, kurios "sužinojo" apie įtariamą jų vaiko seksualinę prievartą. Kitose situacijose pedagogės žaidė vaikų ir auklėtojų pokalbius, per kuriuos turėjo išaiškėti pribloškianti tiesa.
"Tai buvo puikus seminaras mums, rodės, ne itin aktualia tema, -įvertino seminaro klausytojos. - Ir pati jo forma, ir labai gerai savo darbą išmanančios lektorės pasiekė savo - ir žinių mums davė, ir į širdis prisibeldė."
Nors šis seminaras buvo iš anksto suplanuotas, tačiau jo tema pastarosiomis savaitėmis - ypatinga aktualija, tarsi vadinamojo Kauno pedofilijos skandalo atgarsis.

Ką daryti, kilus įtarimų, kad vaikas yra lytiškai išnaudojamas, kiekvienam galėtų anonimiškai patarti įstaigos Paramos vaikams centro (Vilniuje) specialistai tel.: (8 5) 271 59 80; 8 611 43 567; "Vaiko namo" (Vilniuje) specialistai tel. (8 5) 233 83 96; "Pastogės" (Kaune) specialistai tel. (8 37) 31 39 12. Taip pat kasdien nuo 16 iki 21 valandos veikia (anonimiškai ir nemokamai) Vaikų linijos telefonas 8 800 11111.