Patiko vienoje knygoje perskaityta mintis. Joje karatė stiliaus Goju Ryu pradininkas Chojun Miyagi pasakoja, kad iš 1000 dienų kasdienės praktikos viena būna „deimantinė“. Savanorystė nėra visada lengva, visko būna kaip ir visur, bet kartais „Vaikų linijoje“ aplanko tokia „deimantinė“ patirtis, kai išeinu su neįkainojama įžvalga.
Lukas (33 m.) kūrybinis prodiuseris, savanoriu „Vaikų linijoje“ dirbantis 2 metus

Man patinka mokytis, domiuosi psichologija ir kartą internete, ieškodamas kursų, Vilniaus universiteto filosofijos studentų puslapyje radau „Vaikų Linijos“ kvietimą savanoriauti. Nuėjau į informacinį susitikimą ir taip patekau į „Vaikų liniją“. 

„Vaikų linijoje“ niekad nežinai, kas tavęs laukia atsisėdus prie telefono, kas paskambins, apie ką norės pasišnekėti, kaip išsirutulios pokalbis, ką išgyvensi, ką patirsi – visa tai labai įdomu. Savanoriškam darbe tu pats išmoksti sau skirti atlyginimą: gali jį padaryti dosnų, bet taip pat gali ir visiškai nesumokėti. Tai, ką tu iš šios patirties pasiimi, labai priklauso nuo tavęs paties, o smagumas tas, kad vėliau tai taikai ir kitur gyvenime.

Parengiamuosiuose kursuose sužinojau daug įdomių dalykų, pagilinau psichologijos žinias, išmokau įgytas teorines žinias taikyti praktikoje. Patobulinau savo bendravimo įgūdžius, o svarbiausia – išmokau geriau įsiklausyti ir kreipti dėmesį į tai, ką sako kiti.

Savanorystė nėra visada lengva, visko būna kaip ir visur, bet kartais „Vaikų linijoje“ aplanko tokia „deimantinė“ patirtis, kai išeinu su neįkainojama įžvalga.