KLAUSIMAS:

Turiu sūnų paauglį. Pastaruoju metu jis atrodo kažkoks liūdnas, su manimi nesišneka. Įtariu, kad patiria patyčias, bet nesu tikra. Tiesiai šviesiai jo klausiau, ar jo neskriaudžia mokykloje, bet jis nieko neatsakė. Skambinau auklėtojai, sako, kad irgi pastebėjo, jog mano sūnaus elgesys pasikeitė. Bet kaip aš galiu jam padėti, jeigu jis su manimi nesišneka?

ATSAKYMAS:

Laiške išreiškiate susirūpinimą savo sūnumi. Kaip suprantu, Jums kelia nerimą pakitęs vaiko elgesys bei jo uždarumas. Įtariate, kad iš Jūsų sūnaus mokykloje gali būti tyčiojamasi, tačiau nežinote, kaip jam padėti, nes jis nepasakoja apie tai, kas vyksta.

Rašote, jog Jūsų sūnus – paauglys. Paauglystės metu vaikai išgyvena daugybę pokyčių: jie bręsta, kinta jų išvaizda, mąstymas, požiūris į daugybę dalykų. Minėti pokyčiai gali paaugliui kelti nerimą, pasimetimą ar kitus jausmus. Nenuostabu, kad ir pats elgesys pakinta. Tačiau staigūs vaiko elgesio pokyčiai, atsiradęs liūdesys gali būti susiję ir su patiriamomis patyčiomis mokykloje. Taip pat apie patiriamas patyčias gali liudyti ir vaiko nenoras lankyti mokyklą arba atskirų pamokų vengimas.

Klausiate, kaip galite padėti savo sūnui, jeigu jis su Jumis nesišneka, neatsako, kai tiesiai jo paklausiate apie patiriamas patyčias? Patiriantys patyčias vaikai nedrįsta pasakoti apie tai tėvams dėl daugybės priežasčių, pavyzdžiui, nenori tėvų jaudinti, jaučia gėdą, kad negali patys apsiginti, abejoja, kad nuo pokalbio su tėvais kas nors pasikeis ar bijo skriaudėjų keršto. Todėl neretai kalbėtis su skriaudžiamu vaiku gali būti nelengva. Gali prireikti daug pokalbių kitomis, vaikui mažiau skaudžiomis, temomis, kol jis prabils patyčių tema. Pokalbiuose su vaiku labai svarbu išreikšti supratimą ir palaikymą, nuoširdžiai juo domėtis. Pavyzdžiui, galima sakyti "aš tave myliu ir man iš tiesų rūpi, kas su tavimi vyksta", "suprantu, kad galbūt tau nesinori visko pasakoti man, bet man kelia rūpestį liūdesys tavo veide". Vaikui pradėjus kalbėti, kažką pasakoti svarbu dėmesingai jo klausytis, nepertraukinėti, nekritikuoti, o skatinti kalbėti, teirautis, ką jis pats mano apie savo situaciją, ko jis norėtų, ką siūlytų daryti ir pan. Taip palengva vaikas prisileidžia suaugusįjį ir būna pasiruošęs jam atsiskleisti. Reikia pripažinti, kad šio proceso metu gali prireikti nemažai kantrybės ir pastangų, tačiau atlygis neįkainojamas – artimi ir atviri santykiai su vaiku.

Minėjote, kad kreipėtės į auklėtoją, mėgindama suprasti, kas vyksta. Patyčių situacijose mokyklos ir tėvų bendradarbiavimas labai svarbus. Todėl svarbu ir toliau palaikyti tęstinį ryšį su klasės auklėtoja, dar kartą pasiteirauti, kaip sekasi Jūsų sūnui, ką ji pastebi, kaip, jos manymu, kiti su juo elgiasi, kas gali turėti įtakos pastariesiems sūnaus elgesio pokyčiams, kuo auklėtoja gali padėti ar kuo Jūs galėtumėte prisidėti. Sprendžiat patyčių situacijas labai svarbu į sprendimų ieškojimo procesą įtraukti patį vaiką. Kartais vaikai nepasakoja tėvams apie patiriamas patyčias dar ir todėl, kad bijo, jog tėvai pasielgs impulsyviai, kaip vaikas nenorėtų. Todėl galima iš anksto vaiką įspėti, jog nieko nedarysite jam nežinant ir išeities ieškosite kartu. Taip parodote, jog jo nuomonė Jums yra svarbi ir laikote jį gebančiu dalyvauti išeičių ieškojimo procese bei priimti sprendimus. Stiprybės Jums!

<< Atgal