KlAUSIMAS:

Mano vaikas tyčiojasi iš kitų, auklėtoja sako, kad jis prasivardžiuoja, stumdosi, grubiai kalba net su kai kuriais mokytojais. Mūsų šeimoje taip niekas nesielgia, su vyru griežtai auklėjame sūnų. Iš kur jo toks elgesys? Kaip mums reaguoti į mokytojų žodžius?

ATSAKYMAS:

Suprantame Jūsų susirūpinimą dėl sūnaus elgesio – nėra malonu žinoti, kad vaikas elgiasi visai kitaip, nei iš jo tikitės. Labai svarbu, kad įsiklausote į mokytojų suteiktą informaciją apie Jūsų vaiko elgesį ir mėginate surasti būdus, kaip Jūs su vyru galite į tai reaguoti. Tėvų ar kitų šeimos narių dalyvavimas keičiant agresyvų vaiko elgesį yra labai svarbus, be tėvų pagalbos patyčias išgyvendinti gali būti labai sunku ar net neįmanoma.

Svarstote, iš kur vaikas galėjo išmokti tyčiotis, jei Jūs su vyru taip nesielgiate. Yra daugybė priežasčių, dėl ko vaikas gali pradėti tyčiotis iš kitų. Patyčios išties yra išmoktas elgesys, jo vaikas gali išmokti nebūtinai namuose – svarbu ir tai, kokį suaugusiųjų ar bendraamžių elgesį vaikas mato greta namų, mokykloje ar kitose vietose, kuriose jis lankosi. Kartais vaikai pradeda tyčiotis, kuomet patys yra patyrę patyčias ar išgyvena kokią nors kitą nuoskaudą, ir tokiu būdu mėgina atlyginti patirtą skriaudą. O kartais vaikai nežino neagresyvių būdų pelnyti bendraamžių pagarbą ir pripažinimą – tuomet patyčios tampa būdu jaustis stipriam ir gerbiamam. Pasitaiko ir tokių situacijų, kai vaikai net nemano, kad pastūmimas ar prasivardžiavimas yra netinkamas elgesys – juk "visi taip elgiasi". Taip nutinka tais atvejais, kai mokykloje patyčių kultūra yra labai įsigalėjusi ir mokyklos suaugusieji nestabdo vaikų agresyvaus elgesio, neįveda aiškių taisyklių, nurodančių, koks elgesys yra tinkamas, o koks ne.

Klausiate, kaip Jums derėtų reaguoti į mokytojų žodžius dėl savo vaiko elgesio. Išties svarbu reaguoti – visų pirma skirti laiko ir surinkti kuo daugiau informacijos iš pačių mokytojų, o paskui – pasikalbėti su savo vaiku, kad galėtumėte geriau suprasti, kas su juo vyksta. Kadangi patyčios vyksta mokykloje ir namuose Jūs nepastebite tokio vaiko elgesio, Jums svarbu susidaryti aiškų vaizdą, kas vyksta ir ką Jūsų vaikas konkrečiai daro. Kalbėdami su mokytojais galite pasiteirauti, kaip seniai ir kaip dažnai jie pastebi netinkamą vaiko elgesį, iš ko konkrečiai jis tyčiojasi (ar yra vienas vaikas, ar patyčios nukreipiamos į įvairius vaikus), kaip reaguoja, jei yra stabdomas, kokiu metu jis tyčiojasi (ar tam tikroje pamokoje, ar tokį elgesį stebi daugelis mokytojų, ir pan.). Taip pat galite pasiteirauti, kokias poveikio priemones mokytojai taiko Jūsų vaiko netinkamam elgesiui keisti – patyčias ar kitą agresyvų elgesį lengviau išgyvendinti, jei vaikas sulaukia panašių reakcijų į netinkamą elgesį mokykloje ir namuose, jei ir vienoje, ir kitoje vietoje kuriamos tokios pačios elgesio taisyklės. Gavę daugiau informacijos apie vaiko elgesį, susidarysite aiškesnį situacijos vaizdą ir galėsite adekvačiau planuoti tolimesnius savo veiksmus.

Kitas žingsnis – jei jau iš mokytojų išgirdote apie netinkamą vaiko elgesį, svarbu, kad apie tai asikalbėtumėte ir su savo vaiku. Tikėtina, kad to iš Jūsų tikėsis ir mokytojai, ir pats vaikas, kuris paprastai žino ar bent įtaria, kad tėvai yra informuoti apie jo elgesį. Svarbu, kad pokalbiu nesiektumėte vaiko apkaltinti ar kuo greičiau nubausti už netinkamą elgesį, o visų pirma stengtumėtės suprasti jo poziciją ir pamatyti situaciją jo akimis. Tokiame pokalbyje svarbu išlikti kiek įmanoma ramesniam, būtinai parodyti vaikui, kad Jus neramina tai, ką apie jį išgirdote iš mokytojų, ir kad norite suprasti, kas vyksta, bei padėti vaikui. Nenustebkite, jei vaikas nepuls Jums pasakotis iš karto – neretai reikia kantrybės, laiko ir ne vieno pokalbio, kol vaikas pasako, kas su juo vyksta ir dėl ko jis tyčiojasi. Tokio pokalbio metu taip pat vaikui galite parodyti, kad Jūs būtinai reaguosite į pranešimus apie patyčias kaip ir į bent kurį kitą netinkamą vaiko elgesį, pvz. galite iš anksto vaiką įspėti, kokios pasekmės jo laukia, jei jis ir toliau tyčiosis.

Būna situacijų, kuomet vaikai nelinkę atvirauti su tėvais ir nenori su jais bendradarbiauti sprendžiant elgesio problemas. Jei jaučiate, kad nepaisant Jūsų pastangų vaikas vis tiek lieka uždaras, galite jo paklausti, su kuo jis galėtų šiuo klausimu kalbėtis, ar patys pasiūlyti jam pasikalbėti su kuo nors kitu, pvz., kitu šeimos nariu, specialistu (socialiniu pedagogu, psichologu). Kitų žmonių ar specialistų parama ir pagalba gali būti labai vertinga, keičiant vaiko netinkamą elgesį.

<< Atgal