diskusijos.jpgDiskusijos
Savanorė Loreta: „Savanoriavimas mane išmokė koncentruoto atsidavimo, padėjo naujai įvertinti kai kuriuos gyvenimo aspektus, leido pajausti bendrystę su bendraminčiais ir visa tai perkelti į bendravimą su vaikais.“

Diskutuok su bendraamžiais

  • Jūs neprisijungęs.

Prisijunk prie diskusijų

Dar neužsiregistravęs? Registruokis čia.

Lentos informacija

Kviečiame Tave prisijungti prie "Vaikų linijos" diskusijų! Čia tu galėsi ne tik pasidalinti savo mintimis ir išgyvenimais su kitais vaikais, bet taip pat kurti Tau svarbias temas, į kurias reaguos Tavo bendraamžiai.

Norėdama(s) įsitraukti į diskusijas – užsiregistruok, susikurdamas savo prisijungimo vardą bei slaptažodį. Registruotis reikia tik pirmą kartą, vėliau galėsi prisijungti su tuo pačiu prisijungimo vardu ir slaptažodžiu. Norime atkreipti Tavo dėmesį, jog tie patys prisijungimo duomenys galioja tiek Pagalbos internetu, tiek Diskusijų skiltyje.

DĖMESIO! 

  1. "Vaikų linijos" diskusijų administratorius pasilieka teisę ištrinti nepagarbius, įžeidžiančius komentarus ir keiksmažodžius.
  2. Diskusijose neleidžiama pateikti asmeninės informacijos - telefonų numerių, elektroninio pašto adresų, gyvenamosios vietos adresų ir kt.

#1 bal. 1, 2018 09:40:57

Laur@
Registruotas: 2017-06-01
Įrašai: 10

Varo į neviltį

Hey! Su šventėm visus! Taigi, kas žinot, kas nežinot, esu eilinė mergiotė, turinti prastus santykius su šeimos nariais. Nemanau, kad mano atvejis yra kažkoks išskirtinis, tačiau išbančiau viską, bet niekas nepadeda. Šeimoje esu jauniausia, todėl kaip pridera, visi mane laiko ,,atpirkimo ožiu“. Vieni štai nesutaria su savo tėvais, kiti su broliais ar sesėmis. Tik štai mano atveju, negaliu sutarti nei su tėvais, nei su sese. Rodos su tėvais būna geri santykiai, bet štai įsikiša sesuo ir viskas, tarytum senas namas, po galingos audros, paima ir sugriūna. Niekada nebuvau niekeno mylima, vien tik todėl, kad mano išvaizda kitokia. O sesė… O sesė - ne. Sesė kitokia. Ji orginali, ji protinga, ji turi savo nuomonę, juk visą tai galima pasakyti, vien iš jos veido bruožų. Štai tokią nuomonę vos tik ją pamtę susidaro aplinkiai. Juk visad pamatę žmogų, nusprendžiame apie jo charakterį ar gyvenimo būdą. Na pavyzdžiui iš jo aprangos ar nustatytos pavyzos. Ir štai mano sesuo, priešingai nei kiti, sugeba tuo naudotis. O tėvai? O ką jie? Gi ,,mūsų dukrelė orginali, ji kitokia nei visi, todėl visi tie mulkiai kurie nesupranta jos yra visa ta pilka masė, kuri žiūri į pasaulį tomis pačiomis spalvomis kaip ir kiti”. O žinot ką aš manau? Aš manau, kad toks aplinkinių elgesys ir skatina ją jos aplinkoje elgtis kitaip. Aš tai jau pradedu laikyti ,,pasikėlimu“. Jei visi blogi, visi jei neturi to ką turi jinai, visi jie tokie, kaip kalba tėvai (buki ir nemąstantys)”. Ji visad ras prie ko prikibti ir ras vėliau pasiteisinimą, nes juk visas pasaulis sukasi aplink ją! Ir čia nėra sarkazmas, netik jau jei taip atrodo. Kad visas pasaulis sukasi aplink ją, mato ir jos klasės draugai ir žinoma aš. Žodžiu, grįžkim prie temos. Kaip jau minėjau, ji moka naudotis savo padėtim, todėl, jei kas ką, būnu kalta aš. Gi aš mažesnė, nemąstanti apie savo veiksmus persona, kuri yra tokia pat kaip ir “visi kiti” . Taip. Kuomet aš grįžtu namo, jau būna ganėtinai vėlu, mat lankau popamokines veiklas. Kai grįžtu namo, niekur neslankiodama einu ruošti namų darbų. Tuomet beabejo tėvai pradeda ,,knist protą“, kad aš nenoriu matyti jų ir sesers ir taip yra per mane, kad aš jos nekenčiu, tuo tarpu kai ji nori su manim draugauti, o aš tik sėdžiu savo kambary ir neaišku ką aš ten veikiu, kai mano sesė neturi ką veikti. Jie nesupranta, kad aš dar ir namų darbų turiu. O tuo tarpu mano sesuo stovi jiems už nugarų ir rodo jos manymu juokingas ir orginalias grimasas, arba rodo, kad man ,,šakės”, o vos tik tėvai pažvelgia į ją, ji nustato graudų žvilgsnį ir panardinus galvą, žiūri į grindis. Vos tik tėvai išeina, ar jų nebūna namuose, ši pastoviai įsijungia šypseną ir pasakoja, kaip jai gerai kai tėvai ją visur vedasi ir viską perka, na o tuomet jau prasideda patyčios iš manęs, kokia aš esu mėmė. Aš dar laikau norma, kai tėvai ir artimieji jai viską perka, bet kai ir mane dar į visą šį mėšlą itraukti nori, tada jau nebežinau… vis galvoju, jad su manim yra kažkas blogai. Ir žinot ką?? Tikrai man kažkas negerai, nes pradėjau pjaustytis. Apie tai ačiū Dievui niekas nežino, nes jei sužinotų, tai jau tada šakės, šakutės. Kartais ji mane provakuoja, o kartais, kai užsimano žaisliuko, tyliai tyliai priena ir bando išgąsdinti, juk tai orginalu. Jo, juokingai skamba, bet tai kasdienybė. Viena yra, kai ji ant manęs užšoka, bet kita yra tai, kai ji ant manęs užšoka ir aš netinkamai sureaguoju. Tada priena mama ir apšaukia, kad aš nesuprantu juokų ir turėčiau jos atsiprašyti. Tada kyla nesutarimai ir u tėvais. Keista šeimynėlė, arne? Bet aš tėvų, kad ir kaip blogai su jais sutarčiau, nekaltinu. Juk visur taip yra. Mokyklose mokytojai ,,atsirenka“ mokinius, darbuose darbdaviai ,,atsirenka” ,,geresnius“ darbininkus, o štai šeimose, tėvai vaikus. Ir nieko čia nepadarysi. Yra taip ir viskas. Na, o jau kai sesuo pradeda ,,juokauti”, kad geriau ir be manęs ne tik namuose būtų, bet ir visuomenėje be manęs būtų, susimąstau, kad galbūt išties… Juk visvien, draugų neturiu, normalios šeimos taip pat, o kitur esu tik pilkas šešėlis. Man įdomu kam aš rūpiu? Tau? Juk aš eilinis nepažystamas žmogus, kurių su tokiu pilku požiūriu ant kiekvieno kampo galima rast. Nesitikiu, kad kasnors atrašys. Nesitikiu, kad išvis kasnors perskaitys tokią litaniją, kurioje aš tiktai skundžiuosi ir dejuoju. Aš neg nežinau, gal čia tiesiog tuščiai išsiųstas laiškas, bet jeigu jau nepagailėjai savo laiko perskaityti - ačiū. Jei gali, tiesiog patark ką man derėtų daryti tokioj situacijos, toliau kentėti tai diena iš dienos, ar nutraukti. Nežinau ar atsakysit jūs, jei net aš pati nenusprendžiu ką daryti tokioje situacijoje, bet juk sako, jei išsikalbėsi, bus geriau.

Atsijungęs

#2 bal. 1, 2018 10:05:54

Vilnietis11
Registruotas: 2015-03-14
Įrašai: 315

Varo į neviltį

Perskaičiau Tavo laišką
Pabandyk surinkti visus šeimos narius ir su jais atvirai pasikalbėti apie Tave slegiančius dalykus, jų elgesį į Tave.
Nepasiduok, nes gyvenimas yra pilnas malonumų, kurių, galimas daiktas, dar neatradai (nekalbu apie, apibendrintai tariant, “gyvūno” gyvenimą).
Siūlau nesinešioti ar nelaikyti rankose ar aplink save aštrių daiktų, taip nejausi pagundos pjaustytis.
Pažadėk sau nesipjaustyti ir bandyk šį pažadą išlaikyti bet kokia kaina.
Taip pat gali pasikonsultuoti su Vaikų Linijos darbuotojais pirmadienį 18-21 valandomis.
Palinkėsiu didelės sėkmės, valios bei stiprybės ir atmink - Tu nesi viena.

Atsijungęs

#3 bal. 1, 2018 12:35:53

TarpZvaigzdziu
Registruotas: 2017-11-03
Įrašai: 222

Varo į neviltį

Sveika. Visų pirma - pastebėjimas. Ar esi bandžiusi rašyti? Puikiai dėstai mintis ir lengvai skaitosi, lyg skaityčiau romaną. Nenori pabandyt? Gal dalelę skausmo išspjautum rašydama.
Pritarčiau išsakytai nuomonei, galbūt pabandyk pasikalbėti? O gal bandyk ignoruoti tokį sesės elgesį -taip leistum suprasti, kad niekam neįdomios jos nesąmonės.
Taip, tu rūpi man, visiškai nepažįstamam ir nežinomam žmogui. Gerai, kad bent čia skundies, dejuoji ir visaip kitaip išreiški emocijas, susikaupusias tavyje - galbūt pasidarys lengviau, bet vienaip ar kitaip nu nusiimi šiek tiek skausmo. Pažadėk, kad nesipjaustysi bent kelias dienas - savižala problemų neišspręs, nepadės rasti išeities, tik veltui darkysi savo kūną. Geriau atrask alternatyvių būdų, kurie palengvintų skausmą, kai pradeda skaudėti. Ar tai sportas, ar rašymas, grojimas - nežinau, tai, kas tau prie širdies ir padėtų nukreipti mintis. O konsultacija su Vaikų ar Jaunimo linijos specialistais tau padėtų - jie žinos geresnių patarimų ir problemos sprendimo būdų.
Aš esu čia, su tavimi, galime ir susisiekti, jei nori. Išeitis visada yra ir kartu su mūsų visų pagalba tu gali ją atrasti. Sėkmės, esi labai stipri.

Atsijungęs

#4 bal. 2, 2018 21:38:24

SadGirlFromVilnius
Registruotas: 2018-03-27
Įrašai: 123

Varo į neviltį

Suprantu, jog sunku sutarti su sese. Patikėk, man tas pats! Tėvai tik ir lepina mano sesyte. Bet kiekvienas žmogus yra išskirtinis, originalus ir vienam gali atrodyti, jog jis yra labai fainas ir šmaikštus, o kitam jis atrodo kvailys stokojantis humoro jausmo. Patarčiau į sesę nekreipti dėmesio, o jeigu jau labai užknisa tai pasikalbėk su tėvais. Taip pat siūlau pjaustymasi pakeisti rašymu. Tu nuostabiai rašai, puikiai dėlioji mintis, atrodo, lyg skaityčiau profesionalo parašytą darbą! Sėkmės!

Atsijungęs

#5 geg. 14, 2018 19:24:47

pathe
Registruotas: 2018-01-22
Įrašai: 7

Varo į neviltį

Labas, tikiuosi gerai jautiesi. Nelabai galiu patarti su tėvų situacija, bet jei kada kyla noras pjaustytis, pabandyk akvarele piešt ant rankų. Man taip padeda nusiraminti. Geriausia dalis, kad kai praeina noras dažai nusiplauna. Man dažnai taip užeina.
Sėkmės su šeima.

Atsijungęs

#6 gruod. 12, 2018 16:15:37

menuliomergyte
Registruotas: 2018-12-12
Įrašai: 18

Varo į neviltį

sveikučiai, taigi, noriu pasidalinti su jumis tuo ką patiriu…
esu vyriausias vaikas šeimoje, turiu brolį, abu tėvus…
kai gimiau ir buvau venturtė viskas buvo tvarkoj, tėvai mane visur veždavo, kiekvieną dieną praleisdavome kartu, nuo 5 pradėjau tėvams knist protus jog noriu broliuko arba sesutės.
bet štai, gimė brolis, buvau laiminga iki kol broliui nesukako 2 metai, tada brolis pradėjo mokytis vaikščioti vaikštyne, jis reikalavo daug dėmesio ir kai tėvai mane ,,nustūmė į šalį'' galvojau jog jaunesniajam su viskuo susidorojus tėvai vėl bus su manimi, aišku ir broliuku… bėgo valandos, dienos, savaitės, mėnesiai, metai, bet kai brolis jau išmoko vaikščioti, kai išmoko kalbėti ir pan.,vis tiek likau atstumta, jaučiaus tragiškai, stengiausi kiek galėdama(pasitempiau moksluose, skyriau daug dėmesio broliui),kad tik tėvai vėl rodytų man bent kiek dėmesio, bet dėja, nieko panašaus nesulaukiau, dabar man beveik 14, broliui 7, jis kiek įmanydamas stengiasi man pakenkti…kai kažkuom nusikalsta, apkaltina mane, kai namuose kažkas dingsta ar dūžta, būnu apkaltinta aš…tėvai manimi nebepasitiki, nes ale aš vagiliauju(brolis taip pasakė jiems) ar pan.
mano tėvai žada skirtis, dėl manęs, esą tai a dėl visko kalta, tai po perkūnais jeigu nenorit manęs tai atiduokit kažkam. taip tėvams ir pasakiau, vakar, kai eilinį kartą buvau apkaltinta tuo ko nepadariau. pasakiau ir n tik tai, išliejau viską kas susikaupė per kelis metus, verkiau, pasakiau ką norėjau, klausiau, ką aš jiems pasakiau kad jie manęs taip nekenčia, kad stumia šalin, nenoriu kad tėvai skirtūsi, bet man darosi nebesvarbu, tampu bjausme… jeigu skirsis rinksiuosi mamą, nes su tėčiu gyvent vienai arba tik su boliu būtų neįmanoma…mama bent kažkiek dėmesio skiria man, bet bent jau myli, žinau nes vakar po to ką pasakiau, tėtis išėjo į darbą, o mama nuvarė brolį pas kaimynus kurie jį kvietė i atėjo prie manęs, buvau visa apsiašarojus, sedėjau ant palangės ir žiūrėjau į žvaigždes, visdar verkiau…mama priėjo, apkabino ir pasakė jog atsiprašo dėl to ką patiriu, dėl to kaip jie su manimi elgėsi, bet dėja, man jau buvo nė motais, tegu atsiprašinėja kiek tik nori, aš niekada nebebūsiu tokia kokia buvau ankščiau, niekada nebebūsiu žmogus galintis mylėti ir gerbti kitą, nuo mažens žinau jog nesvarbu kas sugriuvo : draugystė ar santykiai su kuomnors - žmogus niekada nebebus toks koks buvo…
be tėvų sakomų man žodžių, patiriu patyčias mokykloje, visi draugai nusisuko nuo manęs kai iš manęs pradėjo tyčiotis dėl atstūmimo(esą jie nenori pakenkti savo ,,reputacijai''),mano manymu, draugystė svarbiau už kažkokią kvailą reputaciją a kažką panašaus…
nieko nebeturiu, bėja, brolis amžinai daro man dar didesnę gėdą, pavyzdžiui šiandien… išėjom iš namų, jis pradėjo spiegt kaip nesveikas, mušt mane, stumdyti, vadinti mane ,,boba'' ,,kvaiša'' ,,debile'' ir dar visaip… tai skaudina, žemina…norėjosi prasmegti skrądžiai…
dažnai, kai būnu viena, galvoju kaip save susižaloti ar kažkas panašaus…prisimąstau ir blogiau, esu gėrusi vaistus kurie buvo man neleidžiami, išgėriau kelias tabletes norėdama nusinuodyti… negalėjau pakęsti to ką patirdavau, kaip negaliu pakęsti ir dabar… dėl to taip ir darau, bandau nusinuodyt, susižalot save i man jau visiškai nebeįdomu kas man nutiks… tenoriu mirti ir kuo greičiau tuo geriau, nebenoriu taip kankintis…
dar sužinojau jog dabar turėčiau dvynę, ji būtų keliomis minutėmis už mane vyresnė, bet ji mirė dar prieš gimstant… dar turėčiau senelį, bet jį praradau prieš beveik dvejus metus… dabar noru pas jį, savo dvynę ir kelias drauges kurios mirė per mane…

Atsijungęs

#7 gruod. 12, 2018 16:27:59

SandraMoneta
Registruotas: 2018-08-20
Įrašai: 274

Varo į neviltį

menuliomergyte
Labas. Suprantu, kad tau gali būti sunku; niekas neturi
teisės smurtauti prieš Tave. Visgi savižudybė niekada
nėra išeitis - po jos niekas nepasikeis ir Tu jau nebegalėsi
sugrįžti atgal į gyvenimą. Gal visgi turi artimų žmonių,
su kuriais norėrum pabendrauti?

Atsijungęs

#8 gruod. 12, 2018 18:25:16

menuliomergyte
Registruotas: 2018-12-12
Įrašai: 18

Varo į neviltį

Nelabai turiu noro tam…nenoriu kad visi sužinotų kaip mano šeima elgiasi,na taip…gal ir ne per gražiausiai, bet vistiek…išsipasakojau čia,nes čia viskas vyksta anonimiškai tad tikrai nelabai bijojau,beto vis dėl to reikėjo išsipasakoti…

Atsijungęs

#9 gruod. 13, 2018 11:04:34

SandraMoneta
Registruotas: 2018-08-20
Įrašai: 274

Varo į neviltį

menuliomergyte
Tada gali skambinti į Vaikų liniją numeriu 116111ir anonimiškai išsipasakoti
papasakoti apie savo sunkumus bei sulaukti patarimų, palaikymk

Atsijungęs

#10 gruod. 13, 2018 15:44:37

menuliomergyte
Registruotas: 2018-12-12
Įrašai: 18

Varo į neviltį

aš galvojau čia gauti patarimų…
taip gerai draugai atsiliepė apie šią vietą…

Atsijungęs

Lentos apačia

Moderatoriaus valdymas

Powered by DjangoBB


PAGRINDINIAI RĖMĖJAI

    • euro.jpg
    • SAIDM.jpg
    • VILNIUS_WHITE_RGB (1).png
    • Western-Union-small.jpg