+

Ačiū jums. Tikrai nudžiugau kai pamačiau jūsų teigiamus komentarus ir daug kas perskaitė mano laišką. Aštuntą klasę baigiau neblogai, nesu ta moksliukė, kuriai tik mokslai galvoje tik ir yra, esu kaip ir kiti, tik su daugybe kaukių. Sunku buvo atsisveikinti su auklėtoja, bet tikiuosi, kad tai išeis į naudą. Dar kartą ačiū, kad bent kažkam parūpo mano praeities prisiminimai. Norėdama judėti toliau, turėjau kažkam išsipasakoti ir tai buvot jūs. Tikuosi ateityje tapti stipresne negu dabar.

karolina0666666
Sveika, saulute. Visi žmonės skirtingi, nesmerk savo sesers dėl tokio jos elgesio, ji yra tokia, kokia yra ir niekada nebus tu. O tu nebūsi ji.
Esi teisi, šeima yra svarbu, kad ir kokia ji bebūtų. Tikiu, kad vieną dieną tu atsistosi ant kojų ir kad šie gyvenimo smūgiai tave užaugins stipria ir brandžia moterimi.
Sveikinu su aštuonių klasių baigimu ir tapimu gimnaziste! Kuo didžiausios sėkmės tau ir išlik tokia, kokia esi - nuoširdi, jautri ir begalo rūpestinga Ir pasistenk pernelyg neužsikabinti už praeities - nesitempk atgal, nes gyvenimas nestovi vietoje. Ačiū Tau, kad esi! Sėkmės

Labas!
Manau, norėtum žinoti, kad bent vienas žmogus perskaitė Tavo laišką, todėl ir rašau atsakymą - perskaičiau Tavo laišką
Visada tamsiame tunelyje pamatysime šviesą, todėl manau, kad tikrai patyrei daug, tačiau visa tai jau priešaky ir tikrai pati pamatysi šviesą tunelio gale
Sveikinu pabaigus 8 klases! Kokie mokymosi rezultatai? Jie Tave tenkina? Jei taip, džiaugiesi tuo, ką pasiekei?
“Atleiskit už klaidas, ” - bala nematė jų, nes pagal klaidas matosi, kad tiesiog nuspausdavai ne tą klavišą klaviatūroje, todėl manau, kad tikrai moki taisyklingai rašyti lietuvių kalba
Tau noriu palinkėti kuo didžiausios sėkmės bei pradėti daugiau šypsotis!

Prašau paskaitykit viską. Nepraleiskit nei vienos eilutės, nes tai yra svarbu. Pagalbos aš neprašau, tik noriu išsipasakoti ir pamėginti jums įtikinti, kad šeima ir laimė jums turi būti svarbiausia. Prieš 8 metus išsiskyrė mano tėvai. Dėl visko kaltas alkoholis, nes jeigu ne jis mano šeima būtų drauge. Man dabar 14 metų, bet greitai bus 15. Aš visdar prisimenu savo vaikyste, kuri buvo labai laiminga. Kai visi buvo laimingi ir buvome drauge, bet po skyrybų viskas pasikeitė. Atsimenu kiekvieną savaitgalį važinėjau pas prosenele, o po to atvažiuodavo kiti. Kiek ten nuostabių akimirkų esu praleidusi, visos dienos buvo tarsi šventė, bet dabar to nėra. Seniau nekreipdavau į tai dėmesio, kad tėvai išsiskyrė, bet man augant vis labiau pradedu suprasti kokią aš psichologiškai traumuota esu. Kai ėjau į paruošiamąją mokyklą, man tada buvo gal 6 metai, mačiau ne kartą kai tėvas kėlė ranką prieš mano mamą. Atsimenu ir pareigūnus mūsų namuose, kurie bandė išaiškinti mūsų šeimos problemas. O aš visą laiką stebėdavau ir tiesiog nieko nedarydavau. Leidau jiems išsiskirti. Ir po to viskas ir prasidėjo. Sugriuvo šeimos idilė. Mano tėtis dar labiau pradėjo gerti be sustojimo. Jam buvo nusispjaut ant visų ir tik močiutė (jo mama) kartais sustabdydavo jį. Žinoma, aš vis tiek važinėjau į kaimą ps savo giminaičius (iš tėčio pusės). Atrodo gyvenom kaip gyvenom, pamiršom skyrybas ir stengiamies gyventi toliau, bet mus ištiko dar vienas smūgis. Mirus mano mylimai močiutei viskas dar labiau pablogėjo. Riksmai, keiksmai skambėjo jau ir kaimo namuose. Tėtis be sustojimo gėrė, kol visai girtas grįždavo atgal. Teta(močiutės sesė) tai pat bandė jį atgrasyt nuo alkoholizmo, bet jam visvien. Žinau kaip jam sunku atgal stotis ant kojų, jis man pats sakė, kad jam kaip ir depresiją po visko. Mano teta daug verkdavo atvažiavus į kaimą, kol galiausiai po viso streso paaiškėjo jai vėžys. Dar vienas smūgis. Dabar aš matytdama kaip mes nusiritom verkiu vakarais. Noriu kad viskas sugrįžtų, norių vėl būti laiminga. Atsimenu kai mūsų kaime būdavo apie 10 žmonių, o dabar tik 3. Aš, teta ir prosenelė. Savo tėvo aš neskaičiuoju, nes dėl alkoholizmo jo beveik nebūna namie.
Šiandien buvo mano išleistuvės. Baigiau aštuonias klases ir atrodo jaučiausi laiminga, bet kai pamačiau jog mano draugės tėvas ( jos tėvai išsiskyrę) dovanoja savo dukrai gėles, atrodo aš palūžau. Manęs niekas nepasveikino. Net neparašė žinutės ar paskambino. Kai paskutinį kartą buvau pas tėtį, atrodė jis negėrė kelias dienas ir tikėjausi, kad bus taip iki mano išleistuvių, bet jis nepasirodė. Tikėjausi iš jo staigmenos, bet jo tuščia kėdė taip ir liko niekeno nepaliesta. Mama net nežino, kad aš verkiu naktimis dėl visko las man nutiko. Jos mastymas yra kitoks. Žinau kai jai tai pasakysiu tai sakys man, kad durna, kam tu čia verki, išvis stogas važiuoja, jie vis tiek tavim nesidomi. Ji net pati nežino, kaip man jie svarbūs yra. Kaip man jie prangūs.
Mano pasikartojantys verksmai mane kartais erzina, bet negaliu to sulaikyti. Kartą net prie draugų apsiverkiau, kai pradėjo pasakoti apie savo nuostabią šeimą. Pavydžiu kitiems, nes jie turi tai, ko aš taip trošku. Laiminga šeimą.
Aš turiu ir sesę. Žinau, kad ji neturi tokio ryšio su tėčio pusės giminėmis kaip aš. Kaip tėvai išsiskyrė ji buvo labai mažytė ir ji kaip ir aš, savaitgaliai matydavo giminaičius. Kai žiūriu į savo sesę, matau, kad ji negerbia ir nesistengia padėti. Žinau, kad jau yra vos 11 metų, bet kai buvau jos amžiaus aš elgdavausi visai kitaip. Man yra skaudu žiūrėti, kai ji savo tėtį myli mažiau negu aš ir ji net nesistengia labiau su juo susibendrauti. Ką galiu pasakyti, ji yra tikra mamos kopija, tik labiau panaši į tėtį, o aš atvirkščiai. Mano gyvenimas yra tikra drama.
Mačiau kai mano tėvas bandė kartis. Paprastas, tiesioginis sakinys. Mačiau tai net tris kartus. Ant jo taip visi varo, pletkavoja, kad ne kartą bandė sau atimt gyvybę. Kaip jam bandyti stotis ant kojų, kai jį vis apmėto purvais? Kodėl taip žmonės daro? Žmogus visada gali pasikeisti, kai aplinkinių nuomonė vus teigiama. Dar atsimenu, jeigu nebūčiau jo pasekus link tvarto jis būtų ir pasikaręs. Galima sakyti, kad išgelbėjau jam gyvybė, bet po to karto sekė ir kiti. Su diržu ant rankenos bandė pasismaugt, o aš stebėjau jo nevykusį ketinimą. Bandžiau atspėti ar jis bent galvoja apie mus. Kaip man bus sunku jeigu ir jos neteksiu. Ir taip esu sugniuždyta viduje, nenori, kad ištiktų dar vienas smūgis mane. Kad ir koks jis tėvas bebūtų, jis vis tiek bus tėvas. Aš jį myliu koks jis yra, bet aš esu jau psichologiškai traumuota ir tai prisiminsiu amžinai. Savo ir kitų verksmus. Gyvenimo smūgius ir buvusį laimingą gyvenimą. Ačiū kas skaitėte iki galo, norėjau, kad kažkas žinotų tai. Pagalbos aš jokios neprašau, nes to niekas neišspręs. Atleiskit už klaidas, nes rašydama pati kaupėsi ašaros. Tiesiog duosiu patarimą, kad mėgaukities dabartine laime. Jūsų gyvenimas yra tikrai daug nuostabesnis negu mano. Mylėkit save ir kitus, kol jūsų neištiko toki smūgiai kaip ir mano.