Sveikutis,
Dėl išvaizdos - kiekvienas žmogus savaip gražus. Tie “monstrai” (kalbu apie abi lytis) visvien susiranda partnerį, su kuriuo pragyvena likusį savo laiko tarpą, todėl tikrai esi patrauklus žmogus ir Tau, einant laikui, bus tai įrodyta
Dėl charakterio - nėra siaubingų charakterių, yra arba geri, arba su kuriais būtų sunkoka sugyventi. Jeigu kalbėti apie bruožus, jeigu nerūkai, nedisponuoji svaigalų, tuomet tikrai bent kažkiek esi patraukli charakteriu, nes neturi blogų charakterio savybių.
Pabandyk pakviesti tėvus ir sesę į pokalbį ir papasakok jiems tai, ką parašei čia, Vaikų Linijos forume - kad esi apšaukiama, skaudinama, galvoji apie savižudybę ir panašiai - manau, kad bent kažkiek elgesys turėtų pagerėti.
Galbūt taip dabar atrodo, galbūt Tau net sako, kad nesi reikalinga, tačiau tikrai esi reikalingas žmogus - jie Tau gali taip neteisingai kalbėti dėlto, kad yra pavargę arba, esant blogai nuotaikai, nesuvaldo emocijų, bet patikėk, esi tikrai reikalingas asmuo. Galima pasakyti, kad esi ir man reikalinga, nes aš nerašyčiau šio post'o, jeigu būčiau abejingas, tiesa?
Taip pat yra galimybė pasikonsultuoti su Vaikų Linija dėl šios situacijos - gali paskambinti numeriu 116 111 arba šioje svetainėje paspausti apačioje esantį mėlyną mygtuką “PASIKALBĖKIME”.
Sėkmės Tau ir laikykis! Tikrai esi reikalingas žmogus ir negalvok apie savižudybę.

Sveiki, rašau, nes dabar tikrai žinau, kad man reikia pagalbos. Vieni turi draugus, kiti turi mylinčią šeimą, o aš neturiu nei to, nei to. Beabejo, gyvenu su tėvais, bet argi jie į tave gali žiūrėti kaip į žomgų, kai esi monstras. Monstras aš esu ir dėl savo išvauzdos ir dėl charakterio. Kartais man net pati sesė sako, kad esu problema jų gyvenime. Kartais nueinu į savi kambarį ir verkiu. Tada ateina mama. Ir kai jau manau, kad bent su kažkuo galėsiu pasikalbėti, ji kategoriškai atsisako manęs išklausyti. Tik apšaukia, kad verkiu. Tėvams nerūpi ar aš turiu draugų, ar neturiu. Tėvams tik svarbu, kad aš neisterikuočiau. O neisterikuoti yra neįmanoma, kai sesuo man pastoviai aiškina, kokia aš esu buka. Bet tai daro kol tėvai nemato. Tada aš pradedu rėkti, tėvai pasako, kad aš pati kalta, kad esu kambary, tada kai sesuo to nenori ir aš vėl išeinu. Gal nepanikuočiau, tačiau kai tai vyksta 15 metų iš eilės kiekvieną dieną, išlikti ramiai neįmanoma. Žinot, dažnai prieš miegą susimąstau… galbūt išties aš čia esu nereikalinga? Gal išties daug kas pasikeistų jei manęs nebūtų. Mąztau apie savižudybę. Ir kuo toliau tuo dažniau. Kartais man tos mintys neduoda ramybės tiek, kad norisi pabėgti ir nuo jų, pabėgti, kad daugiau išvis nieko nebūtų, juk geriau būtų visiems, juk patys šeimos nariai sako, kad esu problema o šitą faktą or pati puikiai suprantu