Nepazystu taves. Nezinau is kur tu, bet nieko gyvenime taip nenorejau, kaip tave stipriai apkabinti. Perskaiciau tavo laiska, nemeluosiu, sujaudinai. Zinau, kad tavo laisko rasymo prasme buvo visai ne ta, bet tu taip graziai reiski zodzius. Tu taip nuostabiai apibudini savo isgyvenimus. Tavo mintys tokios israiskingos.
Nesu praradus svarbaus zmogaus, bet esu jautus ka tu jauti. Zinau, kad kad ir kaip besistengtum, ar kad ir kur ieskotum pagalbos, viskas atrodo taip pilka ir beprasmiska. Toks jausmas, kad viskas su tuo vienu ivykiu prarado prasme. Taip atrodo, bet taip nera. Tas zmogus nebuvo kaip tu vardyji “viskas”. Jis tiesiog viska padare prasminga. Tai nereiskia, kad nebera del ko gyventi. Tai reiskia, kad ateinantis laikotarpis nebus lengvas, bet prizadu, issikapstysi. Gal niekas ir nepakeis tavo geriausio draugo, bet surasi del ko vel gyventi.
Savizudybe tikrai nera iseitis. Dabar tiesiog plauk per gyvenima ir lauk.
Sekmes!

Prieš daugiau nei metus nusižudė mano geriausias draugas. Jis buvo vienintelis žmogus žemėje, kurio dėka aš galėjau nuoširdžiai šypsotis. Jis visada buvo kartu su manimi ir mane palaikė, kad ir ką sugalvočiau. Jis buvo tarsi mano angelas.
Negaliu… bijau šypsotis. Šiuo metu laimė man atrodo tarsi kokių nors ateivių jausmas. Lyg jis žmonėms būtų nebūdingas. Niekur nematau džiaugsmo, laimės, meilės… Tik amžiną tamsą ir niekada nesibaigiantį skausmą. Niekada net nepagalvojau, kad gyventi gali būti šitaip sunku. Gyvenimas yra toks nesąžiningas. Tu tikriausiai tai supranti, ar aš teisi? Tu supranti, kad gyvenime nėra šviesos, taip?
Aš jo pasiilgau. Nežinau kaip gyventi, ką daryti, kur dėtis. Be jo aš negaliu gyventi. Aš nemoku. Kaip galima gyventi kiekvieną akimirką jaučiant vis stiprėjantį skausmą? Tikriausiai negalima…
Girdėjau kažką sakant, kad kai prarandi paskutinę viltį, laimė pasibeldžia į gyvenimo duris. Turbūt tai ir yra priežastis kodėl aš negaliu būti laiminga. Nes aš vis dar nepraradau vilties, kad jis gyvas. Vis dar nuoširdžiai tikiu, kad tai tik košmaras iš kurio aš pabusiu. Arba mane pažadins jis… Tačiau tik miegodama nejaučiu skausmo. Turbūt todėl būtų gerai amžiams užmigti…
Aš neprašiau gyventi, aš to nenorėjau! Nenorėjau vaikščioti po pilkas gatvės, tad kodėl aš čia?! Kodėl mes turime gyventi tuos suknistus gyvenimus jei to nenorime? Kodėl?! Ar gali man kažkas atsakyti? Kodėl mes turime daryti tai ko nenorime?
Aš nedarysiu to ko nenoriu. Aš nusižudysiu. Aš tai padarysiu. Tikrai padarysiu. Aš nebegyvensiu šiame pragare. Netgi žinau kada. Tačiau prieš mirtį labai norėčiau kažkam pasipasakoti, pasakyti viską, ką jaučiu, pakalbėti apie gyvenimą ir tada mirti. Noriu, kad kažkas žinotų mano istoriją.

Ir, labai labai labai prašau, niekada nepamirškite savo draugų. Mylėkite ir gerbkite juos visa širdimi,branginkite laiką praleistą kartu… Ir jei tik turite įtarimą, kad kažkas jiems negerai, kalbėkitės su jais, nesvarbu kokie durni galite atrodyti. Aš to nepadariau, o galėjau. Vienas žodis gali pakeisti daugybė likimų. Aš suprantu, kaip skaudu yra prarasti geriausią draugą, kaip skaudu rašyti jam žinutes ir vis tikėtis, kad jis atrašys… Saugokite savo draugystę. Aš nenoriu, tiesą sakant bijau, kad dar kažkam teks patirti tokį skausmą, tokią netektį…

Ačiū Tau, kad išklausei manęs. Ačiū Tau, kad nenusukai savo akių… Nesvarbu, kad Tavęs nepažįstu, aš Tave prisiminsiu. Pažadu.