DeividasRodri
Papasakosiu ir savo istorija. I mokykla jau neinu 1mėn,buvau išmestas dėl tos pačios priežasties iš savo senosios mokyklos. Sergu vidutiniškai sunkia depresija, mano baimė socializacijoje labai stipri, aš nebejaučiu jausmų,kaip skausmas. Nebenoriu čia būti,nebenoriu jog mane suptu tokia aplinka,kiekviena diena man darosi vis sunkiau gyventi. Aš save žudau po lėto ir pats tai jaučiu. Galima teigti jog prieš save naudoju psichologini smurta,psichologai,psichiatrai man nebegali padėti. Antidepresantai tampa neveiksmingi,o jog taptu “veiksmingi” turiu gerti jų daugiau kas kelia didele rizika perdozuoti,viena karta tai nutiko,bet dėja buvau išgelbėtas. Man juokinga,kai mokytojai mini jog “Mokykla,Tai Antrieji Namai”.Paaugliai žudosi dėl mokykloje sukelto streso. Žinoma yra ir daugiau dalyku,kurie sukelia tokį sprendimą. Netekau draugo,dėl tos priežasties. Aš negalėjau būti šalia jo,kai jam to reikėjo. Depresija man jau diagnozuota prieš 2metus. Telieka “džiaugtis” kiekviena diena,bet tai per daug sunku. Aš bandau būti laimingas,bet negaliu. Man per sunku kažką jausti,man per sunku bandyti kištis i diskusijas. Aš pavarges nuo visko.(Nuo aplinkos kuri mane supa,nuo kiekvienos dienos kurioje esu). Atrodo,kad tai lyg nesibaigiantis žaidimas. Arba laimėsi,ištversi arba pralaimėsi kova. Ši savaitė paskutinė,tad su šia žinute siekiu likti išgirstas. Gal po šios žinutės pasijautėte geriau. Kovokite ir nepralaimėkite kaip aš. Aš tikiu,kad jūs pavarge. Aš žinau,kad daugelis nieko nebejaučiate. Aš suprantu,kad tai yra sunku. Sistema tokia pati kaip ir žaidime arba laimi arba pralaimi,tad skatinu jus visus laimėti šia kova. Ir nepralaimėti kaip aš. Viso!

Labai užjaučiu dėl sunkių išgyvenimų. Vis dėlto savižudybė nėra išeitis. Nors dabar galbūt sunku patikėti, tačiau daugelis problemų yra išsprendžiamos, reikia tik nesustoti ir ieškoti būdų tai padaryti. Natūralu, kad jautiesi beviltiškai, kai jauti, kad nepadeda nei specialistai, nei vaistai, tačiau visada yra kitų specialistų, kitų vaistų, kitų neišbandytų būdų atrasti vidinę ramybę. Džiugu, kad skatini kitus nepasiduoti, o aš skatinu nepasiduoti tave.
Galbūt Ingos Juodkūnės istorija apie savo kovą su depresija knygoje “Rytoj vėl patekės saulė” suteiktų tau minčių, ką dar galima pabandyti tavo sunkioje būsenoje. Sunkią akimirką laukiame tavo skambučio, internetinės žinutės chat'e ar laiško. Tu mums esi svarbus.

Nuoširdžiai,
Vaikų linijos konsutantė

Papasakosiu ir savo istorija. I mokykla jau neinu 1mėn,buvau išmestas dėl tos pačios priežasties iš savo senosios mokyklos. Sergu vidutiniškai sunkia depresija, mano baimė socializacijoje labai stipri, aš nebejaučiu jausmų,kaip skausmas. Nebenoriu čia būti,nebenoriu jog mane suptu tokia aplinka,kiekviena diena man darosi vis sunkiau gyventi. Aš save žudau po lėto ir pats tai jaučiu. Galima teigti jog prieš save naudoju psichologini smurta,psichologai,psichiatrai man nebegali padėti. Antidepresantai tampa neveiksmingi,o jog taptu “veiksmingi” turiu gerti jų daugiau kas kelia didele rizika perdozuoti,viena karta tai nutiko,bet dėja buvau išgelbėtas. Man juokinga,kai mokytojai mini jog “Mokykla,Tai Antrieji Namai”.Paaugliai žudosi dėl mokykloje sukelto streso. Žinoma yra ir daugiau dalyku,kurie sukelia tokį sprendimą. Netekau draugo,dėl tos priežasties. Aš negalėjau būti šalia jo,kai jam to reikėjo. Depresija man jau diagnozuota prieš 2metus. Telieka “džiaugtis” kiekviena diena,bet tai per daug sunku. Aš bandau būti laimingas,bet negaliu. Man per sunku kažką jausti,man per sunku bandyti kištis i diskusijas. Aš pavarges nuo visko.(Nuo aplinkos kuri mane supa,nuo kiekvienos dienos kurioje esu). Atrodo,kad tai lyg nesibaigiantis žaidimas. Arba laimėsi,ištversi arba pralaimėsi kova. Ši savaitė paskutinė,tad su šia žinute siekiu likti išgirstas. Gal po šios žinutės pasijautėte geriau. Kovokite ir nepralaimėkite kaip aš. Aš tikiu,kad jūs pavarge. Aš žinau,kad daugelis nieko nebejaučiate. Aš suprantu,kad tai yra sunku. Sistema tokia pati kaip ir žaidime arba laimi arba pralaimi,tad skatinu jus visus laimėti šia kova. Ir nepralaimėti kaip aš. Viso!

Labas,
Labai gaila, kad taip yra. Taip pat turiu girtuokli teva, zinau, kaip baisiai turi pereiti tuos negrazius momentus, kaip smurta ir barnius, nes patycios ir seimoje vyksta..
Laikykis, jei rupi patarciau skaityti knygas, atsimenu ju nemegau labai, bet kazkaip, kai esi vienas ir nera kaip leisti laiko mokykloje (ar namuose) gali pasiimti knyga i ranka. Man tai padejo pereiti pora mokyklos metu (galiu parekomenduoti).
Nuo blogu minciu truputi padeda muzika, gera melodija ar prasminga daina gali pritildyti niurias mintis ir nuramti.
Tikiuosi tau viskas gerai

Labas žinau man 15 tu vistiek vyresne bet jaučiuosi taip pat neturiu irgi draugų visi manęs nemegsta bet bandau su savim būt daugiau bet neišeina irgi noriu nusižudyt nes manęs niekas nepakenčia mama su pateviu geria daug smurto patiriu beturiu kam išsipasakot tiesiog… jau sunku… bet tau siūlyčiau nepasiduok pasitikėk savim daugiau pabendraučiau tikrai daugiau pasiūlyčiau

Sveiki.
Man 17m. siuo metu esu 11-oje klaseje. Rasau is telefono,
nes man sunku sneketi su kitais. Is manes nebera tyciojamasi,
nesu musama ar prievartaujama. Tiesiog mokykla man tapo
tokia nemiela…
Man sekasi anglu kalba, tiesa, man jos pamokos pasidare tiesiog
nuobodzios. As neturiu ka veikti. Daugumoje pamoku.
Kaip lietuviu, istorijoje ar biologijoje. Dabar viskas eina pagal
egzaminus ir ruosimasi jais. Viskas sausa, neidomu ir verciama.
Todel as uzstrigau. 11 klaseje prasideda nepatogus ir
keistas tvarkarastis. Dauguma pamoku tu nieko daug nenuveiki.. Visai.
Mokytojai pusiau dirba su tavimi, pusiau ne. Mano aukletoja,
kuria megau, ir del jos pamoku norejau labiau mokintis lietuviu k. dabar sako
man keistus komentarus, kokia as maistininke, pries ka as kovoju
ir pan. Viska kraunu i sirdi. Nesuprantu kodel ji sitaip.
Mokykloje kartais buna retu pamoku, ar langu. Todel arba einu arba neinu.
Nesijauciu gerai budama mokykloje. Pradejau prastai lankyti.
Turejau pokalbi su mama. Tiksliau, ji turejo pokalbi, as tik verkiau
nuo jos rimto tono ir bijojau. As visada bijau. Bijau visko.
Esu labai nedrasi. Nezinau ar tas pokalbis padejo. Nemanau.
Bet mama stengesi. As jos nekaltinu. Dabar paaugus kaltinu tik save.
Esu kvaila, kad nelankau. Bet man taip sunku emociskai.
Esu visiskai viena. Neturiu ne vienos drauges, ne vieno draugo.
Niekas su manimi nebendrauja. Neturiu i ka kreiptis. I ka atsisukti.
Niekas manes cia nelaukia, ir nesijauciu laukiama. Mokykla man
atrodo svetima. Zinau, jei kas atsitiktu, as netureciau nieko.
Neturiu su kuo sneketis. Neturiu pas ka eiti. Einant kolidoriais
atrodo, kad visi mane apsneka. Bandau praeiti oriai, bet viduj as byru.
Man taip liudna. Savo klaseje jauciuosi svetima.
Ilgos ir nuobodzios pertraukos tikrai nepadeda.
Nebedarau kuno kulturos, nes nepakenciu savo kuno.
Man nejauku sportuoti su kitais. Mane supa baime.
Galvojant apie mokykla stresuoju. Einant i mokykla stresuoju.
Visalaik pergyvenu. Gal mane ims ir ismes?
Teisintos mano pamokos ir atsiskaitymai atsiskaityti. Pazymiai vidutiniski, bet galetu
but ir geresni. Nebesistengiu tiek. Neberasau man mielu rasiniu.
Nenoriu eiti i mokykla. Nenoriu ten buti.
Daznai del ateities verkiu. Dazniai siaip verkiu. Kaip mazas vaikas.
Reikia susiimti, bet kaip? Neturiu motyvacijos. Neturiu aistros
kazko imtis ir daryti. Neturiu ispudingu hobiu.
Nezinau kas man bus. Nerimas kamuoja kiekviena diena.
Ir, deja, kiekviena diena galvoju apie savizudybe. Nerandu siam
pasauli sau vietos. Atrodo nesu verta sypsotis ar dziaugtis mazais dalykais.
Tad tikriausiai laukiu spyrio i subine. Ar realybes suvokimo. Bet jis neateina.
Nezinau, galbut kas nors is jusu jauciates panasiai.. Parasykite