diskusijos.jpgDiskusijos
Prezidentė Dalia Grybauskaitė: „Nacionalinė kampanija „BE PATYČIŲ” padeda apsaugoti ir išgelbėti Lietuvos vaikus. Kviečiu visus prisijungti prie šios akcijos! Juk kiekvienas atsakytas skambutis – tai išgirstas pagalbos prašymas.“

Diskutuok su bendraamžiais

  • Jūs neprisijungęs.

Prisijunk prie diskusijų

Dar neužsiregistravęs? Registruokis čia.

Lentos informacija

Kviečiame Tave prisijungti prie "Vaikų linijos" diskusijų! Čia tu galėsi ne tik pasidalinti savo mintimis ir išgyvenimais su kitais vaikais, bet taip pat kurti Tau svarbias temas, į kurias reaguos Tavo bendraamžiai.

Norėdama(s) įsitraukti į diskusijas – užsiregistruok, susikurdamas savo prisijungimo vardą bei slaptažodį. Registruotis reikia tik pirmą kartą, vėliau galėsi prisijungti su tuo pačiu prisijungimo vardu ir slaptažodžiu. Norime atkreipti Tavo dėmesį, jog tie patys prisijungimo duomenys galioja tiek Pagalbos internetu, tiek Diskusijų skiltyje.

DĖMESIO! 

  1. "Vaikų linijos" diskusijų administratorius pasilieka teisę ištrinti nepagarbius, įžeidžiančius komentarus ir keiksmažodžius.
  2. Diskusijose neleidžiama pateikti asmeninės informacijos - telefonų numerių, elektroninio pašto adresų, gyvenamosios vietos adresų ir kt.

#1 kov. 8, 2019 19:33:06

Rusnia5
Registruotas: 2016-03-07
Įrašai: 430

Nebenoriu jausti.

Labas. Man 15 metų. Trumpai apibūdinant mane - tai esu labai jautri, labai greit supykstu ir tiesiog labai emocinga esu. Jau beveik 2 metus gydausi depresija, kuri tikrai neišnyks kol aš nesiimsiu veiksmų, kurių nedrįstu. Vaistus gėriau 1 metus, paskui pasikalbėjus su vienu būrelio mokytoju įsitikinau, jog vaistai man nepadės, todėl jų slapta nebegeriu. Neskaitant vaistų, turiu kas mėnesį eit pas psichiatrę, kuri man išrašo tuos vaistus, ir kiekvieną savaitę pas psichologę.
Liūdnai jaustis pradėjau šeštoje klasėje. Pradėjau atlikinėti depresijos testus, bet kaip man visi ir net buvusi psichologė sakė, juk vaikai/paaugliai neserga depresija (: Taigi, puikiai pamenu savo pirmą pjūvį sau į ranką. Buvo prancūzų pamoka, atlikinėjom užduotis, mokytoja aiškino kažką kitiems. Sėdėdama viena suole aš supratau, kokia esu nelaiminga, nenorėjau jog visi pamatytų kaip verkiu, todėl tiesiog pasiėmiau aštrią liniuotę ir susipjausčiau. Niekas nematė kai taip dariau, pasijaučiau daug geriau. Grįžus vakare susipykau su mama, todėl ir vėl susipjausčiau. Pamiršau paminėti ir tai, jog pradėjau lankytis pas psichologę nuo šeštos klasės, dėl nesutarimų su mama. Mano mama ir psichologė mano visokius kaprizus mesdavo į šalį, nežiūrėdavo į tai rimtai, juk man tik prasidėjo paauglystė, visiems taip būna, ko čia parintis, tiesa ? Tada pasakiau psichologei jog pjaustausi, ji žinoma pasakė mano mamai, kuri tik paklausė ar nežaidžiu mėlynojo banginio, ir daugiau nieko nebepaklausė.
Šeštoj klasėj tikriausiai patyriau pirmą kartą tą jausmą, kai norėjau išnykti iš šio pasaulio. Beveik neturėjau kam pasiguosti, tik draugei, kuri iš kito miesto, ir taip pat turi nemažų problemų.
Septintoje klasėje parašiau psichologei jog jau sugalvojau kada ir kaip mirsiu, ji man nieko neatsakė į tai. Juk paauglystė, o man tik dėmesio trūkumas. Taip pat iš didelio liūdesio aš nesugebėjau net verkti. Vieną kartą tokia liūdna buvau, jog tik pravirkus apsidžiaugiau ir parašiau draugei, jog pagaliau išmokau verkti.
Pasibaigus septintai klasei ir atėjus vasarai, aš kiekvieną dieną ir kiekvieną naktį galvodavau apie mirtį, kol galiausiai po vienu straipsniu pakomentavau savo liūdną gyvenimą, ir kad greitu metu nusižudysiu. Po kelių dienų į mano kiemą atvažiavo policija, mane ištiko panikos priepuolis. Buvau viena namie, todėl durų neatidariau. Po savaitės mano tėvams paskambino vaikų teisės, kurios pasakė mano mamai visą situaciją ir liepė jai kreiptis pas psichologą bei psichiatrą. Man nustatė depresijos ir nerimo sutrikimą, išrašė vaistų, kuriuos jau iki šios dienos dar turiu gerti.
Aštuntoje klasėje bandžiau ieškoti būdų, kaip nuraminti nerimą ir liūdesį, todėl pradėjau veipinti. Taip pat norėjau ir rūkyti, tačiau aš pernelyg nedrąsi prašyti žmonių nupirkti cigarečių, todėl tik garinau.
Atėjus į devintą klasę, supratau, jog dabar pagaliau galėsiu išbandyti narkotikų, kurių norėjau būdama aštuntoje klasėje. Kartais kai susitinku su klasioke, parūkau paprastų cigarečių, kurių taip visada noriu. Susipažinus su klasioke, sužinojau, jog ji dulina(rūko žolę). Aš taip pat užsimaniau parūkyti žolės, todėl paprašiau, jog ji ir man nupirktų. Galiausiai pajaučiau kaifą, ir kartais, gan retai, padulinu. Paskui susidomėjau rimtesniais narkotikais, tokiais kaip ekstazis. Paklausiau klasiokės, ar ji žino, kas jį parduoda, ir nusipirkau. Išbandžiau vieną kartą, antrą, trečią. Gal iki dešimt kartų jau esu jo vartojus, ir taip, turiu nuo jo priklausomybę, tačiau tik psichologinę. Kadangi man jau gaila pinigų, nusprendžiau jau jo bandyti atsisakyti, arba bent tik vieną kart į mėnesį sau leisti pasilepinti juo nes su juo pamirštu visas problemas. Taip pat su klasioke susiplanavom magiškų grybų paragauti, kai bus šilta. Aš tikrai juos išbandysiu, nes gyvenime visko išbandyti reikia, bet tikrai darysiu viską atsargiai, jog netapčiau priklausoma nuo jų. Tai dabar man kilanti problema yra tokia, jog nebenoriu vartoti narkotikų, na nebent tik rūkyti iqos, tačiau noriu būti laiminga. Nemoku bendrauti su žmonėmis, esu labai drovi, praktiškai galiu teigti, jog neturiu draugų. Dėl narkotikų mane metė net geriausia draugė, su kuria bendravau 12 metų. Dar gal manau jog eičiau pas būrelio mokytoją dar kartelį pasikalbėti, paprašyti pagalbos, bet bijau, jog jis mane norės išsiųsti į narkologinį. Su mama visiškai nesutariu nuo mažens, esu jos sutraumuota psichologiniu smurtu, ji man vis sakydavo: jeigu tu mane nervinsi, aš trumpiau gyvensiu! - tai mane paveikė. Aš labai ją mylėjau ir nenorėjau jog ji mirtu. Dabar su ja dar vis pykstuosi, ji man vos ne tą patį sako, ir vis mini tas frazes: jeigu žinočiau kokia tu būtum gimus, išvis nebūčiau gimdžiusi! Tikriausiai jeigu būtų galimybė, mane atiduotum į globos namus ? Vis dar mąstau, o gal man tikrai verta atsisakyti motinystės teisių? Ir panašiai…
Aš ieškau pagalbos, o ne peikimo kokia esu bloga, tik tiek prašau. Dabar verkdama galvoju ar eit pjaustytis ar ne, kol kas tvardausi. Noriu išnykti iš čia, nes taip visiems bus geriau…

Atsijungęs

#2 kov. 9, 2019 15:04:42

SandraMoneta
Registruotas: 2018-08-20
Įrašai: 274

Nebenoriu jausti.

Rusnia5, labas, aš tave užjaučiu, bet apie savo psichinę
būklę rašei jau daug metų. Taigi ar tu negalėjai anksčiau
pasinaudoti mano ir kitų narių patarimais ir taip pagerinti
savo psichologinę savijautą. Aš tau nepriekaištauju, tiesiog
tu pati nenori padėti sau, o lauki iš kitų pagalbos. Mes tau
patariam, o tu nenori tais patarimais naudotis. Taigi tai jau
mane užkniso šiek tiek
Sekmės

Atsijungęs

#3 kov. 9, 2019 17:22:04

Vilnietis11
Registruotas: 2015-03-14
Įrašai: 315

Nebenoriu jausti.

SandraMoneta
Matyt, prasidėjo jums brendimas, kad tokias replikas tiek šitoj, tiek kitoj temoj išsisakot.
Rusnia5
Labas, dėkui, kad parašei į šį forumą! Pirmas žingsnis jau žengtas - svarbu išsipasakoti, nes viską viduje laikyti tikrai ne į gera.
Nekreipk dėmėsio į SandraMoneta - greitai bus metai, kaip ji rašo, mano manymu, nesąmones (iš skirtingų paskyrų!) ir bando “padėti” - tiek Carolina (dėl kilusių tarpusavio ginčų), tiek TarpZvaigzdziu (dėl jau nebesilanko šiame forume būtent dėl jos.
Tavo psichologė tikrai nėra gan kompetetinga savo darbui - bet kokio amžiaus asmuo gali įgyti psichinių sutrikimų ar ligų. Galbūt tiesiog tingi daryti savo darbą, todėl ir sako, kad “vaikai negali turėti depresijos”.
Išties liūdna, kad tėvai nekreipia dėmėsio į Tave ir Tavo psichinę sveikatą, tačiau tai nėra pretekstas vartoti narkotikų - taip, narkotikai visiškai atjungia nuo pasaulio, tačiau tai ryškiai padidina Tavo kūno amžių bei yra tas dalykas, dėl kurio neturi draugų. Taip, žinau, kad Tau labai sunku, tačiau nevartok narkotikų - jie tik sudaro problemas (praradai geriausią draugę būtent dėlto, nes pradėjai vartoti juos).
Galėtum truputį plačiau paaiškinti apie savo pasirinkimą negerti paskirtų vaistų?

Atsijungęs

#4 kov. 13, 2019 00:10:19

Rusnia5
Registruotas: 2016-03-07
Įrašai: 430

Nebenoriu jausti.

Miela SandraMoneta
, jeigu tie patarimai man būtų nors kiek padėję, aš tikrai juos būčiau išbandžius, bet yra kaip yra. Kai kreipiausi pagalbos, įklimpau į dar blogesnį gyvenimą - policija, vaikų teisės, psichologai ir psichiatrai, antidepresantai… Man netgi mano mokytojas, sakė, jog šitie vaistai nepadeda. Jis pats juos gėrė. Nuo jų pablogėja atmintis, o ir jautiesi kaip robotas. Jeigu kažkam geriau po tų vaistų - tegul ir geria, nedraudžiu. Bet aš tikrai jų nebegersiu, nes nuo jų tik blogiau.

Labas ir tau, Vilnietis11
. Vaistų pasirinkau negerti dėl viršuje minėtos priežasties, jog nuo jų man blogiau. Tiesiog nenoriu nuodyti organizmo bei savo psichinės sveikatos. O ir nesinori dar gerti, nes psichologai ir psichiatrai dažnai meluoja. Kai pradėjau lankytis pas savo psichiatrę, ji pasakė, jog turiu pati keltis į mokyklą, be tėvų pagalbos. Taip ir dariau, iki kol ji po kažkelinto susitikimo nepaklausė: o kodėl tavęs nepažadina tėvai? Pasakiau jai, jog ji liepė jiems manęs nežadinti, tai ji pasiteisino jog niekada to nėra sakius… Ir po kiekvieno susitikimo ji mane nori priversti gultis į psichiatrinę ligoninę… O psichologė - gal pakalbam fainai ir linksmai, tačiau paskui ji pradeda įkyriai klausinėti, kada man užeina ,,depresovos” mintys. Pasakau jog niekada, tai ji vos ne šaipydamasi atsako: mergyt, tu žinai kokia tau diagnozė yra ? Ir juokiasi tai sakydama, kas man yra labai nemalonu. Aš jai pasakiau, jog nenoriu ta tema kalbėti, bet tada ji man grasina, jog iškvies vaikų teises į mano namus, nes neva aš jai kažko nepasakau. Tiesiog aš esu gan uždaras žmogus, labai sunkiai atsirenku kuo pasitikėti, o yoač sunku pasitikėti tais, kurie tau turi padėti, bet kaip tik pablogina viską…

Atsijungęs

#5 kov. 14, 2019 09:53:54

SandraMoneta
Registruotas: 2018-08-20
Įrašai: 274

Nebenoriu jausti.

Rusnia5
Ar aš tau patariau gerti vaistus?

Atsijungęs

#6 kov. 14, 2019 11:14:13

Rusnia5
Registruotas: 2016-03-07
Įrašai: 430

Nebenoriu jausti.

Aš kalbėjau apie bendrus patarimus, o vaistus tiesiog parodžiau kaip pavyzdį.

Atsijungęs

#7 kov. 14, 2019 22:28:29

Vaiku_linija
Registruotas: 2014-12-29
Įrašai: 160

Nebenoriu jausti.

Labas,

Džiaugiuosi, kad atradai jėgų su kitais pasidalinti sunkiais išgyvenimais. Beveik visi kartais susiduriame su tokiais gyvenimo etapais, kuomet atrodo taip sunku, jog net sunku ištverti. Visgi narkotikai ir savęs žalojimas – ne išeitis. Iš tiesų, natūralu, jog labai sunku susitvarkyti su sunkumais kai net profesionalai psichiatrai nepadeda. Vis dėlto, vienai tikrai sunku susitvarkyti su užklupusiomis niūriomis mintimis bei priklausomybėmis. Noriu padrąsinti tave paskambinti į Vaikų liniją 116 111, kur gyvai galėsi aptarti sunkumus ir galimas išeitis.

Atsijungęs

Lentos apačia

Moderatoriaus valdymas

Powered by DjangoBB


PAGRINDINIAI RĖMĖJAI

    • euro.jpg
    • SAIDM.jpg
    • VILNIUS_WHITE_RGB (1).png
    • Western-Union-small.jpg