diskusijos.jpgDiskusijos
Savanoris Liudas: „Iš „Vaikų linijos“ gaunu pamokas, kaip suprasti save ir kitą, kaip džiaugtis savo gyvenimu ir kitam padėti džiaugtis savuoju. Patiriu jausmą, kad darau prasmingus darbus ir kad kažkam padedu užaugti Žmogumi.“

Diskutuok su bendraamžiais

  • Jūs neprisijungęs.

Prisijunk prie diskusijų

Dar neužsiregistravęs? Registruokis čia.

Lentos informacija

Kviečiame Tave prisijungti prie "Vaikų linijos" diskusijų! Čia tu galėsi ne tik pasidalinti savo mintimis ir išgyvenimais su kitais vaikais, bet taip pat kurti Tau svarbias temas, į kurias reaguos Tavo bendraamžiai.

Norėdama(s) įsitraukti į diskusijas – užsiregistruok, susikurdamas savo prisijungimo vardą bei slaptažodį. Registruotis reikia tik pirmą kartą, vėliau galėsi prisijungti su tuo pačiu prisijungimo vardu ir slaptažodžiu. Norime atkreipti Tavo dėmesį, jog tie patys prisijungimo duomenys galioja tiek Pagalbos internetu, tiek Diskusijų skiltyje.

DĖMESIO! 

  1. "Vaikų linijos" diskusijų administratorius pasilieka teisę ištrinti nepagarbius, įžeidžiančius komentarus ir keiksmažodžius.
  2. Diskusijose neleidžiama pateikti asmeninės informacijos - telefonų numerių, elektroninio pašto adresų, gyvenamosios vietos adresų ir kt.

#1 kov. 14, 2019 18:30:53

sadgirl123
Registruotas: 2019-03-14
Įrašai: 1

kodėl viskas taip?

Sveiki, man tai neįprasta , nes esu viena iš tų žmonių kurie kenčia tyliai, bet noriu pasidalinti savo išgyvenimais, nes manau kad rašydama pati stebėsiu save iš šalies.
Nesenai mirė man trys artimi žmonės, viskas vyko taip greitai. Iš pradžių prosenelytė, kiek vėliau nuo vėžio mirė teta ir po mėnesio mirė dėdė.. jis buvo labai geras žmogus, labai mylėjau juos visus, bet tik jiems mirus supratau kad labai jų pasiilgau… kaltinau save kad niekaip nerodžiau noro dažniau juos visus aplankyti, verkiau naktimis, nes nenorėjau jog kas nors matytų mane tokią, kokią matau aš pati. Pastebiu jog neapykanta sau pačiai auga. Visada nemėgau savęs, savo kūno, bet kuo toliau tuo blogiau ir neapykanta vis didėja. Mokykloje viskas lyg ir gerai, sutariu beveik su visais , žinoma turiu ir kelias išskirtines drauges su kuriomis yra be galo linksma ir malonu ,bet vis vien jaučiu kad neturiu su kuo pasikalbėti apie visą tą mėšlą kuris vyksta mano galvoje.
Tėvai manęs niekada nesuprato, arba tiksliau net nesistengė suprasti, namuose jaučiuosi lyg našta. Jaučiau jog mama manęs nemėgsta, žinojau jog labiau myli jaunesnį brolį ir vyresnę sesę, bet nepykau ant jos dėl to, nes juk ir pati savęs nemėgstu.
Visada turėjau “gerbėjų” , bet niekada neturėjau rimtų santykių su vaikinu, nes žinojau jog tai laikina ir nieko nėra amžino. Bendravau su dvejais vaikinais ir atsitiko taip jog jiems abejiems ėmiau patikti, kaip ir jie abu patiko man. Mes visi einame į tą pačią mokyklą ir žinojau jei pasirinksiu vieną- kitas liks įskaudintas. Tad nepasirinkau nei vieno ir įskaudinau pati save. Su vienu vaikinu nustojom bendrauti, o su kitu likome draugais, be to jis susirado mergina. Jis vis dar man patinka, bet dabar galiu tik pasidžiaugti jo laime. Kiek vėliau pradėjome bendrauti su senu draugu. Jis man pasirodė mielas ir nusprendžiau neslėpti jausmų. Jis atsakė man tuo pačiu. Tuomet pagaliau pasijaučiau laiminga. Bet neilgam, nes po kelių dienų sužinojau jog jis turi kita mergina ir tai sužinojusi tiesiog pasijaučiau per prasta, nereikalinga šiukšlė….
Kai jau šiek tiek atsigavau sužinojau jog senelė ligoninėje, ją operuos ir nemaža tikimybė jog gali mirti. Vėl ėmiau verkti naktimis.
Ir štai pagaliau mamai parūpo kodėl aš visada liūdna, bet ji dėl to lyg pyko ant manęs, mes ėmėme ginčytis ir rėkti viena ant kitos ir kai susinervinusi pasakiau jog atsibodo šis gyvenimas ir noriu mirti, ji tik nusijuokė. Ta naktį buvo pirmas kartas kai pjausčiausi. Po kito mūsų pykčio bandžiau nusinuodyti vaistais, bet tik kelias dienas jaučiausi prastai.
Na ir štai dabar jaučiuosi lyg viena diena kartojasi ir kartojasi. Vis mažiau bendrauju su žmonėmis ir draugais. Kiekvieną dieną jaučiuosi pavargusi, nusilpusi ir vis galvoju apie mirtį. Jaučiu, kad tuoj nebeištversiu ir žinau kad viena nepajėgsiu susitvarkyti su savimi, bet juk niekam nuoširdžiai nerūpi. Ačiū, kad skaitėte lauksiu jūsų atsakymo.

Redaguotas sadgirl123 (kov. 14, 2019 18:33:18)

Atsijungęs

#2 kov. 15, 2019 15:50:41

Pupa123
Registruotas: 2017-06-11
Įrašai: 87

kodėl viskas taip?

Sveika. Pradėsiu nuo to, jog man Tu nuoširdžiai rūpi. Man rūpi kiekvienas čia esantis asmuo. Prašau nenustok bendrauti, nes tik su bendravimu gali sau padėti, neužsisklęsk savyje, tai blogas ženklas. Stengsiuos čia pasirodyti dažniau , bet negaliu pažadėti, kad spėsiu sekti kiekvieną Tavo žinutę. Su vaikinais būk atsargi. Jie gali pasinaudoti. Patarčiau padraugauti ilgiau, jog įtvirtintumėt, jog tai yra gerai. Nepatariu atsiduoti ir rodyti jausmus, kalbu apie lyčių sueitį, to nevalia daryti. Turėtum su mama pakalbėti, arba pradėk lankytis pas psichologe ji tikrai supras

Atsijungęs

#3 kov. 17, 2019 16:46:07

viktorijap
Registruotas: 2016-05-10
Įrašai: 193

kodėl viskas taip?

Sveika. Matau tavo skausmą. Kalbi apie savižudybę ir bandei žudytis.

Žinai, kartais žmonės jaučiasi apsupti neapykantos, abejingumo, nepagarbos ir jie pradeda mąstyti, kad nebėra žmogaus, kuriam rūpėtų jie, jų gyvybė, žmogaus, su kuriuo galėtų pasikalbėti. Kartais žmonės jaučiasi pasimetę, nes daug problemų sukrenta į vieną krūvą. Kai būna ypatingai sunku ir skausmas tiesiog plėšo širdį, tada žmonėms būna sunku gyventi ir jiems kyla minčių apie savižudybę, bet jie ieško pagalbos.

Matau, tau sunku.
Kiek dažnai tau kyla mintys apie savižudybę? Nes rašei, kad nebeištversi ir vis galvoji apie mirtį.
Žinok. Aš esu su tavimi. Galima pasikalbėti.

Kaip jautiesi dabar?

Atsijungęs

Lentos apačia

Moderatoriaus valdymas

Powered by DjangoBB


PAGRINDINIAI RĖMĖJAI

    • euro.jpg
    • SAIDM.jpg
    • VILNIUS_WHITE_RGB (1).png
    • Western-Union-small.jpg
    • Telia_Logotipas_2017_m..jpg