Tai buvo šiektiek dėl visko. Turiu šeimoje slegiančių problemų, dėl kurių kol nesutikau to draugo, nieko nedariau. Bet sutikusi jį aš pradėjau į šeimynines problemas reaguoti negatyviai t.y. žaloti save. O į žalingus įpročius įsitraukiau dėl jo. Ir rašiau , kad tėvai man padėjo susiprasti. Bet jie yra didelė problemų priežastis. O kartais tiesiog nebežinau, nebeišlaikau savo emocijų ir pratrūkstu.

Labas, Sportininke14, didelis pagyrimas už tai, kad susiėmei ir išdėstei savo problemas. Tai padaryti dažnai nėra lengva.
Visų pirma, kodėl pradėjai rūkyti ir pjaustytis? Ar tai buvo draugo mėgdžiojimas, ar tai sukėlė psichologinis skausmas?
Labai džiaugiuosi tuo, kad supratai, jog visgi reikia siekti geros ateities ir atsisakyti žalingų įpročių!
O kodėl vis dar galvoji pradėti viską iš naujo? Ar tai atsakas į Tave slegiančius rūpesčius?

Sveiki visi kas skaito. Noriu šiek tiek pasipasakoti ir paprašyti patarimo. Tai pradėjau save žaloti kai man buvo 13 (dabar 14). Prie to dar ir turėjau žalingų įpročių. Turėjau tokį klasioką, su kuriuo susibendravau ir jis mane pakeitė į blogąją pusę. Jis žalojosi pats ir kai norejau jam padeti, jis nejučiomis įtraukė ir mane. Po to jis perdozavo tablečių, jį pagavo auklėtoja ir jo tėvai persikėlė gyventi į Vilnių. Aš likau viena savo mieste ir tęsiau visus blogus dalykus, kol tėvai manęs nepričiupo rūkant. Jie man atvėrė akis, kad reikia kažką keisti gyvenime, jei nori geros ateities. Aš esu viską pabaigusi, bet dar dabar užeina tie silpnumo momentai, kai naktį verkiu ir noriu pjaustytis, arba noriu grįžti prie senų įpročių. Gal turite patarimų kaip atsikratyti šių minčių, kaip atsitiesti kai sunku?..