diskusijos.jpgDiskusijos
Savanorė Neringa: „Vaikų linija“ man suteikė reikalingų žinių apie vaikus ir paauglius, čia radau būrį smagių ir įdomių bendraminčių. Mano vaikai didžiuojasi, kad jų mama yra „Vaikų linijos“ savanorė."

Diskutuok su bendraamžiais

  • Jūs neprisijungęs.

Prisijunk prie diskusijų

Dar neužsiregistravęs? Registruokis čia.

Lentos informacija

Kviečiame Tave prisijungti prie "Vaikų linijos" diskusijų! Čia tu galėsi ne tik pasidalinti savo mintimis ir išgyvenimais su kitais vaikais, bet taip pat kurti Tau svarbias temas, į kurias reaguos Tavo bendraamžiai.

Norėdama(s) įsitraukti į diskusijas – užsiregistruok, susikurdamas savo prisijungimo vardą bei slaptažodį. Registruotis reikia tik pirmą kartą, vėliau galėsi prisijungti su tuo pačiu prisijungimo vardu ir slaptažodžiu. Norime atkreipti Tavo dėmesį, jog tie patys prisijungimo duomenys galioja tiek Pagalbos internetu, tiek Diskusijų skiltyje.

DĖMESIO! 

  1. "Vaikų linijos" diskusijų administratorius pasilieka teisę ištrinti nepagarbius, įžeidžiančius komentarus ir keiksmažodžius.
  2. Diskusijose neleidžiama pateikti asmeninės informacijos - telefonų numerių, elektroninio pašto adresų, gyvenamosios vietos adresų ir kt.

#1 bal. 7, 2019 14:21:08

Ltevelina
Registruotas: 2015-07-22
Įrašai: 4

Kaip tai išgyventi?

Sveiki. Vis dar ieškau atsakymo į šį klausimą, bet nežinau ar išvis jo sulauksiu. Jau kenčiu apie 2 metus, neužilgo eis 3 metai.

Buvau 8 klasėje. Man su simpatijom būdavo taip, kad jos greitai ateidavo ir praeidavo. Aš per pertraukas mokykloje dažnai žaisdavau telefonu, nes nebūdavo ką daugiau veikti ir tiesiog vieną dieną bežaidžiant pro mane praėjo vaikinas. Jis jau seniai mokėsi mano mokykloje, bet aš jo nepastebėdavau ir tiesiog ta dieną aš jį pamačiau. Man jis pasirodo gan mielas toks sėslus, nes ėjo vienas ir tokio ramaus veido. Na ir gan gražus. Aš jį biški pažinojau, bet asmeniškai ne. Grįžus namo negalėjau nustoti apie jį galvoti ir supratau kad jaučiu tam žmogui simpatiją. Galvojau kad ji pradings, bet nepradingo. Pradėjau jį stebėti, žinojau jo tvarkaraštį tai eidavau į tam tikrą aukštą ir stebėdavau. Bandžiau užkalbinti, bet neturėjau drąsos, nes buvau labai drovi. Na ir dabar dar tokia esu. Tuo momentu lankiau mokykloj psichologės konsultacijas ir jai užsiminiau, kad man iš mokyklos vienas berniukas patinka. Pasakiau jai vardą ir kas jis toks tai ji iškart jį pažino ir pradėjo apie jį pasakoti tai supratau kad gerai jį pažįsta ir dažnai domėdavausi. Praėjo keli mėnesiai. Aš pradėjau jį sapnuoti. Ir per sapnus mes dažniausiai būdavom kartu. Kiek pamenu tų sapnų buvo apie 20 ir daugiau net nebesuskaičiuosi. Buvau labai laiminga tai sapnuodama. Tada ir supratau kad jį įsimylėjau. Na daugelis man ir dabar sako, kad tai ne meilė, nes tipo su juo jokių santykių neturėjau. Na aš tikrai nebuvau nei jo mergina nei kažkas, bet gal žmogaus ašaros kažką parodo. Tęsiu toliau. Tada iš tos begalinės meilės buvau kaip pakvaišus. Net vien kad jį iš pat ryto matyčiau ėjau nuo anksčiausio ryto piškom į mokyklą, dar labiau pradėjau jį sekiot. Net visa mokykla apie tai žinojo, net dėl jo į pamoką nėjau kad tik galėčiau paklausyt jo pasakojimų(mat mes ėjom pas ta pačia psichologę, ir jis ir aš ta pačia minutę ten ėjom, jam nebebuvo pamokos, o man buvo, bet aš nėjau). Tiesiog elgiaus kaip pakvaišus mergiotė, bet čia gi buvo mano pirma meilė pirmas jausmas ir net pati nežinojau kaip elgtis. Buvau prisiskaičius internete visokių straipsnių ir pagal tuos straipsnius galvojau kad jam aš irgi patinku, bet pasirodo aš klydau. Vieną dieną iš klasiokės gavau jo numerį ir jam parašiau. Kai man baigėsi sąskaita lėkiau į parduotuvę jos pasipildyti. Tada aš jam prisipažinau ką jam jaučiu, bet jo atsakymas buvo neigiamas. Jis turėjo merginą. Man po tos žinutės sukilo toks skausmas kad praverkiau visą vakarą ir kitą dieną atėjus į mokyklą dar verkiau, o jau kita dieną neatėjau į mokyklą, nes nenorėjau jo matyt. Ir nuo tos dienos prasidėjo mano kančių dienos. Verkdavau kiekvieną dieną, o nuo kitų slėpdavau savo ašaras apsimesdama kad akys ašaroja ar kažkas įkrito. Birželio mėnesį buvo jo išleistuvės jis baigė dešimt klasių. Ta diena buvo pati siaubingiausia, nes kai grįžau namo po visos šventės labai verkiau. Ir taip buvo visa vasarą. Per ta vasarą nenorėjau nieko daryt tik verkti. Manęs niekas nedžiugino, nenorėjau gyventi, nekenčiau jo. Bandžiau sau galą pasidaryti, bet neužtekdavo drąsos ir pagalvodavau apie savo šeimą. Tada atsimenu kai buvo rugsėjo pirma ir mokykloje kai sukabintos visos mokyklos vaikų ir mokytojų nuotraukos, pamačius jį mane pervėrė skausmas ir aš pradėjau verkti. Per tuos metus buvo irgi sunku. Kur tik beeidavau prisimindavau jį. Ar tai laiptą ar tai palangę, bet ką. Ir vos tik prisiminus apsiverkdavau ir kankindavo ilgesys. Po tų metų sutikau dabartinį vaikiną. Tapom pora. Buvau laiminga, nes maniau kad ana jau pamiršau, bet ir kaip visada klydau. Pasirodo niekur tie jausmai nedingo tik dėl nesimatymo ir negalvojimo jie buvo biški atšalę. Dabar dar esu su tuo dabartiniu, bet aš jam nieko nejaučiu. Jis tai žino ir kenčia, vis kartoja kad mane myli, o aš jam nieko neatsakau, vis galvoju apie tą kurį myliu. Prieš mėnesį jau praėjus 2 metam sugalvojau jam parašyti per telefoną, nes iš seniau turėjau jo numerį. Jis nežinojo kas aš tai galvojau pabendraut kaip anonimei. Tos dienos buvo pačios laimingiausios. Šypsena nedingdavo nuo mano veido ir kasdien laukdavau jo žinutės. Bendravom apie savaitę. Jis vis prašė kad pasakyčiau kas aš. Aš jam sakiau kad bijau kad jis su manim nebendraus, bet jis man žadėjo kad nuo šiol rašysimės kad ir kas aš be būčiau. Pasirodo jis man melavo. Po tos dienos kai jam prisipažinau jis man nebeparašė, nebepaskambino. Liepė per draugą pasakyt kad jis nenori su manim bendraut. Aišku aš tuo draugu nepatikėjau tik kai viską papasakojau mamai, ji mane įtikino kad draugas sakė tiesą. Man buvo labai skaudu. Verkiu iki šiol ir žiauriai jo nekenčiu. Nekenčiu kad jis man melavo, o aš buvau sukurpius planą kad tapsiu jo draugę, o paskui žiūrėsiu kur mūsų santykiai risis toliau. Bandžiau būti neįkyri, per daug nelysti, nes nenorėjau daryti praeities klaidų. Nebenoriu jam nieko jausti, bet negaliu tas jausmas niekur nedingsta tik su kiekviena diena stiprėja. Norisi numirti. Norisi kad jis numirtų. Prašau patarkite ką man daryti. Nieko nebežinau noriu tik numirti.

Atsijungęs

#2 bal. 10, 2019 20:31:54

Pantera
Registruotas: 2019-03-17
Įrašai: 33

Kaip tai išgyventi?

Labas, perskaičiau visą tavo litankę Aš siūlyčiau nekankinti to dabartinio vaikino, jei jam nieko nejauti paleisk ir leisk jam ieškoti panelės, kuri galėtų padaryti jį laimingu. Suprantu, smagu kai yra kažkas kas tave myli, rūpinasi ir pnš, bet reikia pagalvoti ir apie jį ir apie save. Galbūt paleidusi jį netikėtai sutiksi vaikiną, kurį pamilsi. O dėl to vaikino, kuris tave atstūmė, manau pirmiausia reikėjo susižinoti ar jis laisvas ir tik tuomet puoselėti romantiškus jausmus, bet dabar jau per vėlu, tačiau kitam kartui žinosi. Manau, jog tai ką jam jauti yra stipri simpatija, prisirišimas prie svajonių, tavo pačios didelis noras būti su juo tave veda iš proto. Tu žinai, kad jis tave jau antrą kartą atstūmė, tačiau tu to nenori priimti. Gyvenime būna ir laimėjimų ir pralaimėjimų, reikia su tuo susitaikyti. Man buvo toks atvejis. Draugavau su vaikinu. Bendravom - “draugavom” mažiau nei mėnesį, vėliau palikau jį, po to gailėjausi dėl to, atrodė dabar tai jau viskas. Padepresavau kelias savaites ir baigėsi. Po metų vakare su juo pasivaikščiojom, pasikalbėjom, net negalvojau taikytis, tačiau kai nepasiūlė draugauti buvau nusivylusi. Po 2 mėnesių pasiūlė susitikti ir susitaikyti, žinoma sutikau, tuomet mane baisiai pažemino, apie tai sužinojo visa mokykla, vakare jis man parašė “Tai buvo prikolas, sorry”. Neverkiau, tiesiog sėdėjau, buvau žiauriai nusivylusi pasauliu, o ypač juo, neleidau sau verkti dėl tokio kvailio, manau jis tai padarė dėl to jog palikau jį, tai buvo kerštas. Dabar daugelis kalba, kad jis “kabina” mano klasiokę, kai išgirstu apie tai kalbant stengiuosi pasišalinti arba apsimetu, kad negirdžiu, nes būna labai skaudu, žinoma nenoriu su juo būti, bet skaudu matyti kaip jis ją apkabina, juk tie apkabinimai kadaise priklausė man, net nenoriu įsivaizduoti ką jie veikia būdami vieni. Tiesiog paleisk tas fantazijas apie tą vaikiną, neverta švaistyti savo laiką tam kuriam nerūpi, apsilankyk kažkokiuse renginiuose, dalyvauk veiklose, gal sutiksi kažkokį vaikiną kuriam patiksi tu ir jis patiks tau, o geriau kol kas pasidžiauk laisve, daugiau laiko leisk su draugais, negalvok, kad taip rašau nes esu suaugusi ar pnš, man 15m, esu turėjusi nemažai vaikinų pagal savo amžių ir sakau tau rimtai, geriausia kai esi laisva, gali daryti ką nori, eiti kur nori, su kuo nori ir t.t. Nepyk, jog taip išsiplėčiau su savo istorija, tiesiog neturiu kam pasipasakoti Jei nori galim pabendrauti kitur

Redaguotas Pantera (bal. 10, 2019 20:36:25)

Atsijungęs

#3 bal. 25, 2019 16:24:18

Peliukas_mersas
Registruotas: 2019-04-25
Įrašai: 1

Kaip tai išgyventi?

sveik


ŽINOT BUVAU SUSITIKES SU SAVO DRAUGE MES JAU BENDRAUJAM GAL 2-3 METUS MAN ATRODE KAD AS JOS NEMYLIU BET MES BUVOM LYGEI SAVAITE LAIKO DABAR MES NE KARTU NES JIS IS VAIKIU GLOBOS NAMU IR JI BUVO PABEGUSI AS JA PRIEMIAU PAS SAVE IR AS GALVOJAU KAD AS JOS NEMYLIU PERMIEGOSIU IR VISKAS ISVESIU JA ATGAL I TA MIESTA BET AS SU JA BUVIAU RUPINAUSI IR DABAR JAU NEBEGALIU BE JOS O MUS ISKYRE POLICIJA AS KANKINUOSI NES AS NE SU JE NORECIAU KOKIO NORS PATARIMO IS JUSIU AR VISIU KITU

Atsijungęs

#4 geg. 27, 2019 16:19:39

Pantera
Registruotas: 2019-03-17
Įrašai: 33

Kaip tai išgyventi?

Labas, Peliukas_mersas, kai tokia situacija tai manau, belieka pamiršt ją, nors tai ir labai sunku. Jei jums abiems liko mažai iki pilnametystės, tuomet galit bandyt palaikyt ryšį.

Atsijungęs

Lentos apačia

Moderatoriaus valdymas

Powered by DjangoBB


PAGRINDINIAI RĖMĖJAI

    • euro.jpg
    • SAIDM.jpg
    • VILNIUS_WHITE_RGB (1).png
    • Western-Union-small.jpg