Labai Tave užjaučiu

Bet tam, kad gyventum, reikės nemažai pastangų. Būtų gerai mums susitikti.

Sveika. Yra galimybė pasveikti.

AdrijanaAdrijana, labai apgailestauju, kad sergi vėžiu. Be abejo, gali būti begalė sudėtingų ir sunkių jausmų. Gal nori parašyti ar paskambinti į Vaikų Liniją ir plačiau pašnekėti apie juos?

Nepasiduok, gal išgyvensi, pasveiksi. palaikysiu tave pastoviai

—
Vaikų Linijos komentaras: deja, keitimasis asmenine informacija prieštarauja forumo taisyklėm ir neužtikrina anonimiškumo

Redagavo Vaiku_linija (geg. 26, 2019 11:33:48)

Sveiki
Žodžiu.. Jau nuo pat mažens gyvenu vaikų namuose. Śiuo metu man 16. Kai buvau kokių 10-ies metų, labai norėjau sužinoti kas mano tėvai.. Kodėl jie manęs atsisakė? Kodėl mane paliko? Ar jie manęs nenorėjo? Ar buvau tik klaida?.. Bet.. į šiuos klausimus jie man nebeatsakys. Ir tikrai bandžiau jų ieškoti. Tačiau man niekas apie juos informacijos nesuteikė. Tada supratau, kad nieko daugiau ir nebenoriu žinot apie juos. Pradėjau jų nekęsti visa širdimi. Tada norėjosi tik mirti.. Mirti iš sielvarto, skausmo, neapykantos, širdgėlos.. Bet, pagaliau aš jaučiausi laiminga! Nes pagaliau mane įsidukrino. Tai be galo geri žmonės. Jie man tarsi tikri tėvai. Mes buvom be galo laimingi. Su jais jaučiausi kaip su šeima. Deja, ta laimė truko neilgai. Jau daugiau nei prieš mėnesį pastebėjau keistus požymius: dažnas vėmimas, pykinimas, o svarbiausia tai plaukų slinkimas.. Prieš kelias dienas nuvykau į ligoninę. Šiandien atėjo tyrimų rezultatai. Man.. diagnozuotas 4-os stadijos neoperuojamas kasos vėžys.. Aš palūžus.. Aš nebežinau ką toliau daryt. Vis galvoju, kodėl būtent man?.. kodėl man turėjo taip atsitikti.. Prašiau gydytojo neskambinti globėjams, ir nieko nesakyti.. Bet jis nesakis tik iki savaitės laiko, tai terminas kada turiu pranešti tai pati.. Nežinau, gal bus geriausia jei išeisiu iš namų, gal jie galvos, kad man ten buvo blogai ir nusprendžiau išeiti. Žinau, kad anksčiau aš troškau mirti, bet dabar.. dabar kai aš laiminga, Dievas nori mane pasiimti… Teisingai sakoma, gyvenime bus du etapai, kai norėsi mirti, bet privalėsi gyventi, ir kai ateis laikas išeiti, bet norėsi gyventi… O kaip vis dėlto gaila, kad taip nutinka. Aš gyvenime turėjau begalo daug planų.. Bet vienas iš svarbiausių buvo susirasti vis dėl to tikruosius tėvus, ir išrėžti akis: Ačiū, mielieji, kad neauginot manęs, kai man labiausiai trūko jūsų. Na, bet kaip matote aš užaugau. Užaugau be jūsų meilės, šilumos, rūpesčio.. Gaila, kad mano svajonės žlugo. Man liko mažiau nei trys mėnesiai. Kai iškeliausiu į paskutinę kelionę, aš neprašysiu Dievo, kad nubaustų jis juos. Bet kažin jie, ar atgailaus už mane?…
Patarkit ką man daryt….