Kjh užjaučiu

Taip, tiesiai prieš mane…

kjh
Tu nori pasakyti, tas žmogus mirė tavo akivaizdoje?

Ohh. Užjaučiu. Taip jau būna. Geriausi išeina pirmiausia.

Pantera norėčiau. Norėčiau pasakyti jam, kad jis išgelbėjo mane nuo dar daugiau skausmo, tačiau negaliu. Mirtis pasiglemžė jo sielą tiesiai prieš mano akis. Tiesą sakant, kartais galvoju, kad man užtektų netyčia perdozuoti ir tada viskas būtų gerai…

Bet aš kalbuosi su juo. Nežinau ar jis girdi, bet aš kalbuosi.

Redagavo kjh (liep. 2, 2019 23:09:10)

Laba. Tau kažkas padėjo atsisakyti narkotikų. Gal reikėtų pakalbėti su tuo žmogum dėl vienatvės.

Cha, neblogai skamba.

Euforija. Aš pakylu aukštai, man visiškai nusispjaut, ką galvoja kiti. Tada aš būnu tikroji aš. Gera, nuostabi, drąsi, laiminga… Būnu tarsi karalienė. Viskas taip gražu, taip tobula, taip pasakiška. Kažkas privertė mane taip jaustis.

Ne. Aš ne narkomanė. Aš nevartoju. Nesu priklausoma. Ne. To negali būti.

Aš galiu skristi aukštai ir niekas negali manęs sulaikyti. Tas jausmas tobulas.

Narkotikai. Jie blogi. Narkotikai. Jie blogi. Narkotikai. Jie blogi.

Visą naktį negalėjau užmerkti akių, nes šie trys žodžiai skambėjo mano galvoje. Kas juos kartoja? Nežinau. Bet nesu priklausoma. Tikrai ne.

Ne, tai buvo tik kelios savaitės. Aš suprantu, kad tai blogai. Narkotikai nėra išeitis. Jaučiu, kad manimi nepatikėsite. „Lietuvoje nėra narkotikų”. Juokinga. Aš ir taip galvojau. „Tu dar labai jauna”. Skausmui tai nerūpi. „Nefantazuok”. O, kad tai būtų tik mano galvoje…

Žinai, galiu kai ką pasakyti.

Ašaros bėgo nesustodamos, aš visiškai nenorėjau verkti, bet negalėjau jų sustabdyti. Seilės kaupėsi burnoje, norėjau klykti, rėkti, staugti iš skausmo. Skaudėjo visą kūną. Beprotiškai. Žodžiai nesirišo, negalėjau jų normaliai ištarti. Rankos nesuvaldomai drebėjo, negalėjau išlaikyti paprasto popieriaus lapo. Jaučiausi tarsi įkalinta savyje. Negalėjau nuo savęs pabėgti. Man skaudėjo. Labai. Beprotiškai. Sudaužiau daugybė dalykų, šukės mėnesį visur: ant grindų, ant lovos, ant stalo… Jomis susipjausčiau savo kojas, rankas. Randai ir dabar liko ant odos, primindami man tą nežmonišką skausmą. Rėkiau ant visų ir ant visko. Man taip skaudėjo. Negaliu apsakyti to skausmo. Negaliu. Man skaudėjo per stipriai. Per daug. Aš nežinau, neisivaizduoju, kaip išgyvenau tai… Prisiminus skausmą, traiškantį kaulus, dar ir dabar norisi verkti.

Ir viskas dėl vienos dozės…

Dabar tikrai nesu priklausoma. Jis man padėjo.

Ačiū.

Panikos priepuoliai kartojosi amžinai. Vos ne kiekvieną vakarą sėdėdavau kambario kamputyje drebančiomis rankomis… Mintys nesustabdomai kankino mane. Aš nebežinojau ką daryti.

Nežinau ir dabar. Jaučiu, kad ilgai negyvensiu. Žinau tai. Savo noru paliksiu pasaulį. Kažkada, kai norėsiu užmerkti akis, parašysiu savo istoriją. Nenoriu išeiti, niekam jos neišgirdus.

Nepasiduok.

Redagavo kjh (liep. 3, 2019 08:07:36)