greiciau_apsispresk
Nuoširdžiai dėkoju už palaikymą. Džiaugiuosi, jog patiko eilėraštis. Kūryba bent iš dalies padeda išsivaduoti nuo negatyvių emocijų.

Redagavo 2Y2u2u2i2i (rugpj. 15, 2019 20:30:25)

2Y2u2u2i2i
Labas. Man labai patiko tavo eilėraštis, ir netgi tai, kad tu sugalvoai jį sukurti. Mintys apie savižudybę
griauna gyvenimą. Užsiimk tuo, kas tau patinka, atrask naujų veiklų, užsiėmimų, žinok, kad yra daug
tave paaikančių žmonių, ir kad pirma meilė tikrai ne paskutinė. Tu esi dar jaunas žmogus, taigi negali
jau atimti iš savęs gyvybės. Pasistenk susikaupti ir gyventi toliau.

Dėkoju labai už palaikymą. Tavo žodžiuose įžvelgiau nemažai pozityvo, nors pati nesijauti laiminga dėl patiriamos meilės. Labai džiaugiuosi dėl tavęs, jog tu sugebi skirti gėrį nuo blogio, vertini save ir turi noro gyventi. Linki man to paties, kad ir aš neprarasčiau vilties, tačiau tam, kad suprasčiau tai emociniame lygmenuje, privalau ką nors patirti, kad mano pasaulėjauta pradėtų keistis iš esmės. Galbūt dar reikia ir laiko. AAčiū labai, kad parašei ir pasidalinai savo mintimis su manimi. Kad ir kaip viskas bebūtų, linkiu tau sėkmės, vidinės darnos ir ramybės!

Ne dėl visko sugebėsiu tave suprasti, kaip sakant kiekvienas žmogus geriausiai gali suprasti tik pats save, bet pasistengsiu pasidalinti savo mintimis su tavimi. Skaitydama tai ka parašei jaučiau daug skausmo iš tavo pusės, meilė yra gražiausias ir tuo pačiu skaudžiausias dalykas gyvenime. Ji kaip saulė, tave šildo, ir teikia tau džiaugsma, bet tuo pačiu gali tiek apakint, tiek nudegint. Turiu žmogu su kuriuo esu jau metus, bet jaučiu kad ši meilė, šiuo metu mane itin degina. Neesu žmogus kuris ištisai keičia savo santykiu partnerį, esu jų turėjus tik 2.I meile žiūriu rimtai, nenoriu atiduoti savo širdies tam kad galėtų ją sudaužyti, bet jaučiu šiuo metu kad ji jau pradeda skilti. Pati esu kalta ką pasirinkau, todėl nejaučiu didelės neapykantos. Prieš kelias dienas visdar kaltinau pasaulį ir likima, koks jis neteisingas, bet dabar, lyg kažkas pasikeitė, lyg bučiau pradėjusi gyti, neištverčiau jeigu kasnors mane iskaudintu, bet jeigu viskas bus taip ir toliau, galbut siek tiek pradėsiu lipti iš savo depresijos. Žinau kad ji iki galo neišgydoma, bet nors kažkiek turėti noro gyventi būtų visai gerai. Žinau galėčiau tau parašyti kad tau dar viskas prieš akis, kad žiaurus gyvenimas nevertas to kad nori mirti, bet pasakysiu viena, yra labai daug nelaimingu žmonių, tarp ju esu ir aš, mes nežinom kas atsitiks gyvenime, kaip susiklostys mūsų likimas, bet turėtum nepasiduoti, mes nežinom ar po šio gyvenimo yra sekantis, ar turėsim kita galimybe, todėl turėtume stengtis ji pakeisti taip kaip mums būtų gerai, kaip mes jo norime, jeigu manai kad noretum išbandyti tai, ar tai, išbandyk tai, tave iskaudino mergina, neleisk jai gadinti tavo gyvenimo, suprantu kas yra meile ir kaip sunku ja pamiršti, bet viska išgydo tik laikas, jeigu likimas tau suplanavo skausma šiuo metu, reiškia kad jis suplanavęs ka nors gero vėliau, visada yra išeitis, vienos durys užsidaro, o kitos atsidaro, užtrukau kol supratau visą tai, patikėk manim, esu pati norėjusi mirti, iškentusi daug skausmo, mano problemos vis ėjo viena paskui kita. Meile buvo tai kas mane palaikė sunkiu momentu, del ko visdar esu čia, nors ji dabar ir pradejo deginti, aš taip paprastai neleisiu savęs žaloti tiek fiziskai tiek morališkai, linkiu ir tau atrasti tai kas tave padarytu laiminga, kad nemanytum jog visas pasaulis yra vien blogas, jeigu viena mergina buvo bloga, nereiškia kad kitos tokios. Nesvarbu ar ateityje tai bus vaikinas, ar mergina, tikiuosi busi su juo ar ja laimingas.

Nuoširdžiai dėkoju už palaikymą. Smagu, kai yra žmonių, kurie užjaučia, supranta ir palaiko. Tik tokia stipri vienybė su gerais žmonėmis gali padėti atrasti bendrumo jausmą, kuris suteikia bent lašelį vilties, vidinės ramybės ir šilumos. Ačiū!

Sveikas,perskaičiau tavo laišką ir noriu tau pasakyti tai ,kad iš tavo rašyto laiško matosi,kad tu
esi stiprus ir drasus žmogus. Kiekvienas mes turim + ir - . Bet ne kiekvienas galėtų pasiryžti
parašyti ir pasidalinti savo jausmais su kitais .Čia pagirtina / Nesijaudink susirasi savo gyvenimo
meilę ,aš suprantu kaip šiuo metu tu gali jaustis.. Bet manau gyvenimas tave suves su ta vienintele mergina.
Tik negalvok apie savižudybę. Linkiu tau sekmės gyvenime,

Atvėriau puslapį, paslinkau žemyn ekraną - ilgas tekstas. Tačiau, veikiausiai dėl vidurio nakties efekto, pradėjau skaityti. Ir beveik nuo pat pradžių galvojau, kaip į tai atsakysiu? Ką aš galiu padaryti - nieko, kaip aš galiu padėti, kai pati netikiu pagalba? Ką galiu pasakyti? Kaip galiu paguosti, užjausti? Kaip matai (o greičiausiai ir nematai), iki dabar nežinau. Tavo emocinis straipsnis - kaip linksmieji kalneliai, pradžioje nekantrauji, smagu, ką gi šis žmogus turi papasakoti? Paskui, darosi baisu, mat Trečiojo Pasaulinio Karo nesinori, ir galiausiai, galiausiai - nieko, lieki ekstazės būsenoj nežinodamas ką pasakyti. Tai tiek. Meilė knisa, bet manau ir taip aišku buvo, tiesiog norėjosi, jog žinotum, kad perskaičiau. Nesi vienas. Tik nerandu protingų žodžių sudėlioti padoriai minčiai

Redagavo Zmoneserzina (rugpj. 9, 2019 23:19:15)

Sveiki visi, vienaip ar kitaip gyvenimo nuskriaustieji, likimo broliai ir seserys! Aš tikiu, jog šioje svetainėje rasiu protingų žmonių, su kuriais galėčiau padiskutuoti apie gyvenimą. Aš toks pats kaip ir jūs: nusivylęs pasauliu, žmonėmis ir galvoju apie savižudybę. Esu pasiruošęs atskleisti savo problemą, bet prieš tai noriu pasidalinti savo sukurtu eilėraščiu, kuris padės geriau suvokti mano savijautos esmę:

Aš kaip ruduo
Baltais žiedais gegužio takas nubarstytas,
Į nežinią klaikios būties jis ves mane toli!
Be meilės paliktas, kančiose paskandintas,
Aš kaip ruduo šviesioj pavasario nakty!

Aš kaip ruduo, paklydęs, be vilties.
Tavoj širdy pavasariu atgimt norėjau!
Ir troškau svaigulio gyvenimo lemties,
Nes meilės stebuklu šventai tikėjau!

Aš kaip ruduo, prie kelio prisiglaudęs,
Kuriuo mes ėjom kažkada kartu.
Tavas akis savu žvilgsniu lytėjęs,
Regėjau spindesį pavasario dienų!

Aš kaip ruduo, menu žiedus gegužio,
Kai krito jie lengvai prie tavo kojų.
Jie tarsi ašaros ant skruostų raudonų,
Primins vaizdus akimirkų žavių.

Beprotiškai mylėjau vieną merginą. Ji buvo keleriais metais jaunesnė už mane. Mano jausmai buvo tyri ir nuoširdūs, labai stiprūs ir gilūs, bet iš pradžių ji apie tai nežinojo. Mes buvome tik geri pažįstami, vėliau tapome draugais. Buvo laikas, kai pradėjome bendrauti su kiekviena diena vis artimiau. Aš buvau laimingiausias žmogus pasauly. Buvau visų mūsų pokalbių iniciatorius ir kiekvienas mano bandymas su ja užmegzti pokalbį buvo gana sėkmingas. Tiesa, iki artimų santykių buvo dar toli, tačiau aš tikėjau, kad kada nors ateis ta diena, kada aš galėsiu išpažinti jai savo stiprius jausmus. Deja, viskas susiklostė kitaip. Apie mano jausmus sužinojno tos merginos geriausia draugė, kuri sužlugdė mūsų bręstančius santykius. Jos draugė prikalbėjo jai apie mane visokiausių dalykų, kad ji nutrauktų su manimi santykius. Ji paklausė savo draugės nuomonės ir vieną dieną pasakė: ,,Viskas baigta!” Man tai buvo didžiausias smūgis į paširdžius. Aš puoliau į gilią depresiją, tačiau tai dar nebuvo taip blogai kaip man tada atrodė. Vieną dieną atsitiko tai, ko aš labiausiai nesitikėjau. Mano mylimiausia mergina staiga susirado kitą vaikiną vien tam, kad mane įskaudintų ir pažemintų. Mano akivaizdoje ji intymiai glebėsčiavosi su juo, begėdiškai šypsodamasi ir stebėdama mano reakciją. Šito aš iš jos nesitikėjau. Ji buvo jautri, kukli mergina, kupina įgimto moteriško švelnumo, kuri nenuskriaustų nė muses, o tada ji taip žemai puolė… Ir viskas buvo vien tam, kad mane pažemintų ir pasijuoktų iš mano jausmų. Iš pradžių aš buvau supratingas ir kilnus. Tą dieną, kai ji pasakė, kad viskas baigta ir nenori su manim draugaut, aš atsitraukiau. Jos žodis ir jos apsisprendimas man buvo įstatymas. Aš puoliau į depresiją, atsisakydamas meilės, nes supratau, kad tikrai viskas baigta! Ji manes niekada nepamils! Aš pasiaukojau dėl jos, pasirinkdamas priimti liūdną lemtį ir nekovoti dėl asmeninės laimės. Mano auka iš manęs paties pareikalavo labai daug emocinių pastangų. Aš maniau, kad bent tai ji supras ir gerbs mano sielvartą, bet ji mano skausmą žiauriai paniekino. Nežinau, ar nusipelniau tokio jos elgesio. Išvydęs tą mane žeminančią sceną, aš negalėjau suvaldyti savo pykčio, man slydo žemė iš po kojų. Aš negalėjau pratrūkti mokykloje, todėl viską metęs parbėgau namo ir pasidaviau įtūžio priepoliui. Prasidėjo tamsus, kupinas chaoso gyvenimo etapas. Viskas įvyko visai neseniai – prieš pusę metų. Per šį laikotarpį pradėjau suvokti savo egzistencijos ir pasaulio prasmės esmę. Visos nesėkmės mane lydėjo nuo akstyvųjų mokyklos laikų ( šiemet baigiau mokyklą). Vaikystėje esu ne kartą patyręs patyčias ir psichologinį smurtą. Dauguma bendraamžių nuolat mane išnaudodavo. Jiems buvau naudingas tik tada, kai reikėdavo suteikti pagalbą ar padėti moksluose. Visiems stengdavausi padėti, stengiausi būti nuoširdus, nes tikėjau, kad gėris daro stebuklus, o visus žmones jungianti ašis, aplink kurią sukasi pasulis – tai meilė. Tačiau aš buvau išnaudojamas ir išjuokiamas. Dėl mano originalumo kiti manydavo, jog turėčiau būti neveiksnus (beprotis). Taigi vienatvė mane lydėjo nuo mažų dienų. Tą patį galiu pasakyti ir apie santykius su merginomis. Mano bandymas užmegsti santykį su mergina, kurį čia aprašiau nebuvo vienintelis. Tiesa, šis atvejis buvo išskirtinis, nes tik šiai merginai pajutau ypatingai stiprius jausmus. Bet ir anksčiau aš stengiausi su merginomis užmegzti draugystes, bet kiekvienas bandymas baigdavosi nesėkmingai. Taigi, per šį skausmingą laikotarpį aš giliai apmąsčiau savo praeities įvykius ir padariau išvadą, kad nesu vertas meilės nei dabar, nei ateityje. O už ką gi mane galima mylėt? Už silpnumą? Už eržilišką gaivališkumą? Už ką? Esu blogas žmogus, nesugebantis kovoti nei už save, nei už kitus. Aš nesugebėjau apginti savo šeimos garbės, kai vienas mano bendraklasis, atsiprašant išgama, išvadino mane ir mano tėvus bjauriausiais žodžiais. Aš siekdamas apginti šeimą, puoliau muštis, bet gavau pats nuo jo. Neapgyniau savo šeimos. Čia tik vienas iš daugelio pavyzdžių, kurie įrodo mano silpnumą. Tai už ką gi mane galima mylėt? Esu apgailėtinas menkysta, garbėtroška, kupinas pavydo, pagiežos ir keršto visam pasauliui… Taip, keršto! Aš supratau, kad šiame žiauriame pasaulyje gali išgyventi nebent demonas, mintantis minčių tamsa ir sąžinės nešvara. Suvokiau, kad būti geram žmogui tiesiog neapsimoka. Nuo pat vaikystės aš tikėjau gėrio ir meilės stebuklu, o kaip viskas baigėsi… Jaučiuosi kaip įžeistas vokietis, kuris pralaimėjęs pirmą pasaulinį karą, trokšta antrojo. Jeigu gyventi, tai vardan keršto, vardan pasaulio sunaikinimo, vardan savo įsitikinimų, kurie nuo šiol yra antihumaniški. Dažnai save lyginu su A. Hitleriu. Nuo pat vaikystės jam gyvenime nesisekė. Jo nepripažino kaip vaikaičio senelis, jo nepriėmė į dailės akademiją, jam nesisekė meilėje. Argi ne dėlto jis bandė sunaikinti pasaulį, kuris buvo jam nedėkingas? Iš kur tada kyla blogis ir noras naikinti? Aš supratau, kad niekada nebūsiu laimingas, nepatirsiu meilės, todėl įsipareigojau naikinti pasaulį. Gal aš nepasieksiu tokių aukštumų kaip Trečio Reicho diktatorius, bet ketinu pradėti nuo savo pasaulio. Kol kas dar nežinau, kokių priemonių galėčiau imtis. Noriu žaloti savo kūną, bet bijau fizinio skausmo. Esu menkysta! Kodėl? – nes bijau! Noriu nusižudyt, bet mane slegia atsakomybės jausmas prieš savo artimuosius. Ką man daryti? Aš negaliu susitaikyti su savo skausmu ir noriu protestuoti prieš šio pasaulio absurdiškumą, kuriant savas taisykles. Pastaruoju metu daug galvoju apie homoseksualius santykius. Nuolat galvoju kaip savyje atrasti drąsos ir jėgų pasiryžti seksui su tos pačios lyties atstovu. Taip noriu pasielgti iš principo, nes pradėjau jausti neapykantą visai moterų giminei. Aš manau, kad vardan savo naujos tiesos aš galėčiau paaukoti savo kūną, bet sunkiausia yra prisiversti. Blogiausia yra tai, kad mane traukia moterys. Man labai reikia sekso. Pastaruoju metu savo artimiausioje aplinkoje ieškau prostitutės, kad galėčiau patenkinti savo žemišką aistrą. Švelnumas, bučiniai, glamonės, seksas – tai prigimtiniai žmogaus poreikiai, bet čia slypi kur kas gilesnė esmė, kuri įprasmina daugybę dvasinių dalykų. Negaliu susitaikyti su tuo, kad negaliu to patirti. Dauguma iš jūsų man atsakysite, kad nereikia skubėti, kad ateityje sutiksiu savo amžiną meilę, kad neverta žudytis, nes kiekviena gyvybė yra vertinga ir panašiai – aš taip nemanau! Aš tikiu, kad kiekvienas žmogus yra valdomas paslaptingos aukštesnės jėgos, kuri nulemia likimą – laimę arba skausmą. Ir tie žmonės, kurie negali patirti meilės, turi teisę protestuoti. Jeigu neįmanoma būti laimingam, visada galima būti teisiam, nes tokių vertybių kaip savigarba ir orumas iš žmogaus niekas nepajėgus atimti. Aš neturiu nei meilės, nei draugų. Esu vienišas žmogus, neturintis savo vietos po saule, bet už tai turiu garbę ir teisę ją ginti nuo visų negandų.

Pasidalinktite savo mintimis apie vienatvę, meilę, padiskutuokime apie gyvenimą ir jo prasmę. Viską apibendrindamas noriu vienu sakiniu pasakyti tai ką čia rašiau: ,,GYVENIMAS BLOGIS, NES GYVENIMAS – KARAS!‘‘ – Ši citata iš XX a. lietuvių rašytojo, modernisto A. Škėmos romano ,,Balta drobulė‘‘. Ši citata pasako viską, ką norėjau pasakyti visu šiuo tekstu.

Nuoširdžiai dėkoju visiems, kurie turėjo kantrybės perskaityti šią mano išpažintį. DIDELIS AČIŪ!