Pati labai dažnai jaučiu, jog negaliu su niekuo pasišnekėti. Esu emociškai brandesnė nei mano drqugės ir dauguma bendraamžių. Norėčiau turėti su kuo pafilosofuoti, padiskutuoti gilesnėmis temomis, rimtai pasikalbėti apie savo vidų, ypač dabar, kai esu giliose savęs paieškose. Slegia tas jausmas, kad niekas tavęs nesupranta. Toks siaubingas troškimas ir baimė atverti savo vidų.

Sveiki, cia lankiausi pries 3 metus ir staiga atradau savo senaja paskyra, zinoma keista, bet ja atradau ne siaip sau, o pagalbos ar patarimu sauksmui. Tiesiog manau atejo toks metas kada atsirinkai savo visus draugus, is ju liko mano vaikinas ir 3 drauges. Vienai is ju patiko mano vaikinas pries tai ir ji gyvena tame paciame mieste kaip ir as, o kitos drauges gyvena kitame mieste(kadangi krausicuasi kaip tik pries 3 metus tai vieninteles jos isliko) atrodo norisi pasipasakot kazkam kaip man sekasi, kaip jauciuosi, ka esu isgyvenus, bet ir tos drauges yra pozityvo pilnos ir jos nera klausytojos, jos zinoma gali isklausyti, bet jos tiesiog tyles, o po to sakys gi viskas ok kas gi tau?… norisi artimo ir daug patyrusio zmogaus salia. Vaikinas kiek reikia tiek zino, tiesiog kartais nesinori jam visko kloti, norisi taip pat merginos daug patyrusios ir isgyvenusios gyvenime, tiesiog pasisneketi ir pasidalinti patirtimi… ka daryti? su mama negaliu taip atvirai sneketi, nes ji vis tiek yra mama.
Atrodo dabar rasau ne is problemos turejimo, o is vienisumo.