Sveiki. Aš norėčiau skirti dėmesio būtent tiems, kurie nori nusižudyti ar kažkada planavo. Kartais sunkiu gyvenimo laikotarpiu mums atsiranda sunkumų, su kuriais patys susitvarkyti esame bejėgiai. Tada, kai atrodo, kad aplink tave yra labai tuštu- atsiranda noras tiesiog išnykti. Nori nusižudyti- turėtum įsivaizduoti- tu turėjai dar vieną bjaurią dieną. Tu jau pasiruošiai galutiniai viską užbaigti. Nueini į savo kambarį, pradedi rašyti savižudybės laiškelį artimiesiams, tu paskutinį kartą susipjaustai sau rankas. Išmušus 00:00 _ tu išeini į mišką viena, su savimi nešiesi virvę. Ieškai ant kurios šakos viską užbaigti. Galų gale, tu pasikabini. Viskas išnyko, tu nieko nebejauti, jokio jausmo. Išausta rytas, tuo tarpu, tavo artimieji, ateina į tavo kambarį, o jis būna tuščias, o ant lovos padėtas laiškelis su atsisveikinimu. Tuo tarpu, tavo šeimos nariai jį perskaito, jie labai greitai pravirksta, net nežino, kur dėtis. Tavo tėvai, seneliai, broliai seserys tuo momentu, jie eina iš proto, nežino ką daryti, nebesusigaudo. Tą pačią savaitę tavo artimiesiams praneša, kad jie rado tavo negyvą kūną, jie paskutinį kartą nori apkabinti tave negyvą, apkabina, ir paleidžia tave. Po tavo mirties praėjo du metai, tavo tėtis mirė nuo insulto, tavo mama sunkiai serga, ji yra prie mirties , tavo brolis- tapo narkomanu, tavo sesė, tapo netokia. Tai noriu pasakyti, kad savižudybė nieko neišspręs, ji tik pagilins tavo šeimos problemas, ir sukels daug skausmo aplinkiniams. Pagalvokime, koks yra svarbus žmogaus gyvenimas ir jis tik duotas vienas per visą amžinybę. Taigi gyvenime turime vertinti viską. Jeigu staiga mirtumėme, pasidarytų taip tuštu, o artimiesiams didžiulis skaudulys širdyje. Nesvarbu, kad mes patiriame sunkumų gyvenime, bet jie yra laikinai, sunku būna tol, kol patys nemokame su sunkumais susitvarkyti ir kol esame vieni. Šiame pasaulyje yra tikrai nelaimingų žmonių, kurie be kojų, be rankų, jie nori gyventi, jie kabinasi į gyvenimą, siekia tikslų,nors jiems yra daug sunkiau negu mums sveikiems….