Sakai, jog tau trūksta bendravimo, o Tu nori bendrauti ir nedrįsti? Nenori pradėti bendrauti internetu su kitais, gal tau bus tada drąsiau '. Pati esu nedrąsus žmogus, visada bijodavau žmonių, susigūžusi būdavau, pasijuokdavo iš manęs kiti “ačkarike” ir panašiai. Bet kažkaip aš tapau šiuo metu ir per daug drąsi, dabar niekas nejoja man ant galvos kaip anksčiau. Tu nebijok bendrauti

Karinutea44, labas. Tikrai labai tave užjaučiu, nes pati šiuo metu susiduriu su tokia pat problema. Pamėgink pasikalbėti su suaugusiuoju kuriuo pasitiki, arba apsilankyk pas psicholpgą, gal pasijusi geriauSėkmės

Matau, kad susiduri su sudėtingais jausmais, jautiesi vieniša, nesuprasta, norisi bendravimo, bet bijai žengti pirmą žingsnį. Poreikis turėti su kažkuo ryšį yra visai natūralus, o baimė kartais tik rodo tai, jog darai kažką neįprasto ar naujo. Kartais padeda tiesiog pagalvoti - o kas blogiausia gali nutikti, jeigu užkalbinsiu? Visai gali būti, jog ir tas kitas žmogus irgi nedrįsta pirmas kažko užkalbinti, ir taip sukasi ratas.
Taip pat visada gali paskambinti į Vaikų liniją ir išsamiau pasikalbėti apie tai, kaip jautiesi, nuoširdus pasikalbėjimas kartais padeda geriau pamatyti situaciją iš šalies, kartu paieškoti sprendimų, svarbu nelikti vienai su slegiančiais jausmais. Susirašyti gali ir gyvais pokalbiais internetu, ar sulaukti konsultanto laiško parašiusi laišką per Laiškų skiltį.

Prasidėjus nuotoliniui, lyg ir viskas buvo gerai, nors turėjau
problemų dėl mokymosi…
Net nepajutau, kad klimstu į depresiją…
Iš pradžių stengiausi užsiimti kažkuom, kad tik greičiau eitų laikas, kol
galiausiai viskas pradėjo atsibosti, dingo noras ką nors daryti, tik
nuolat verkiu ir viskas…
Jaučiuosi labai blogai, tokia vieniša, atrodo, kad manęs niekas
nesupranta… Pajutau, kad man trūksta bendravimo…
Nors gal ir pati esu kalta, kad su niekuom nebendrauju, aš
niekada niekam neparašau, nepaskambinu, tik ir laukiu, kol
draugės pačios man paskambins…
Mokykloj irgi nelabai bendrauju, bendrauju tik tada, kai kasnors
mane užkalbina ir viskas…
Aš tik sėdžiu visą dieną ant suoliuko…
Bijau prieit prie draugių, jas pirma užkalbint, nežinau, kodėl…
Mane laiko keista mokykloje…
Iš namų retai kur išeinu, nebent tik į parduotuvę, bijau kur nors
viena išeiti, man vienai liūdna…