diskusijos.jpgDiskusijos
Savanoris Liudas: „Iš „Vaikų linijos“ gaunu pamokas, kaip suprasti save ir kitą, kaip džiaugtis savo gyvenimu ir kitam padėti džiaugtis savuoju. Patiriu jausmą, kad darau prasmingus darbus ir kad kažkam padedu užaugti Žmogumi.“

Diskutuok su bendraamžiais

Kviečiame Tave prisijungti prie "Vaikų linijos" diskusijų!


Viskas, ką tau reikia žinoti apie diskusijų forumą.


Prisijunk prie diskusijų

Dar neužsiregistravęs? Registruokis čia.


Kuo toliau, tuo blogiau

Pradžia » Vienišumas » Kuo toliau, tuo blogiau

savanoris
bal. 9, 2021 17:54:59

Kuo toliau, tuo blogiau

Je9977
Sveiki, keista, kad čia rašau ir iš tikro tikiuosi, kad atsiras tas, kuris mane supras.Situacija tokia, kad šiuo visu laikotarpiu, būnant nuotoliniam mokymui, aš negaliu susidoroti su savęs menininku, lyginimu su kitais ir nerimu.
Išties, nuotolinis mokymasis, socialinių ryšių sumažėjimas įnešė daug kam sumaišties, spaudimo, streso ir nerimo. Džiaugiuosi, kad vis dėlto nusprendei pasidalinti čia tais slegiančiais jausmais. Tas buvimas eteryje nuotolinio mokymosi metu gali varginti ir jeigu pasikalbėtum, tikėtina atrastum daug žmonių, kurie jaučia tą patį, buvimas kameros akiratyje išvargina. Tad natūralu, kad jautiesi pavargusi, įsitempusi, stebima ir net nuo visos įtampos kyla kartais mintys apie savižudybę.
Tačiau svarbu, kad jos netaptų veiksmais - nes savižudybė nėra išeitis, ji nutraukia viską, kas svarbu ir brangu, ne tik problemas. Rašai, kad turi mylimas seses, puikią draugę, svajones dėl knygos ir ateities, tikiu, kad visa tai padės tau išbūti šį sunkų momentą. O kai apims sunkūs jausmai, nelik viena: skambink draugei, pasikalbėk su sese arba pasuk į Vaikų liniją 116111, taip pat gali parašyti ir ilgesnį laišką laiškų skiltyje, į kurį gausi atsakymą. Pasidalijus jausmais ir savo išgyvenimais palengvėja.

Je9977
kov. 30, 2021 13:23:05

Kuo toliau, tuo blogiau

Sveiki, keista, kad čia rašau ir iš tikro tikiuosi, kad atsiras tas, kuris mane supras.

Situacija tokia, kad šiuo visu laikotarpiu, būnant nuotoliniam mokymui, aš negaliu susidoroti su savęs menininku, lyginimu su kitais ir nerimu. Prisimenant rudenį, aš buvau aktyvi, daug mokiausi, nebijojau kitų nuomonės (kas buvo keista, nes dėl praeities nuoskaudų, mane tieisiog valdo ta aplinkinių nuomonė), kalbėjau per pamokas. Aišku būdavo tų blogų momentų, kaip visados. Visados būdavo nepilnavertiškumo jausmas, tačiau ne toks, koks dabar.

Po įvykusio šimtadienio aš visiškai netekau savo pasitikėjimo. Nes aš ten mažai prisidėjau, tas labai verčia jaustis kalta, nieko nesugebančia. Dėl praeityje vykusių patyčių, man pasamoniskai kyla mintys, kad nesvarbu, nors ir ką aš bedaryciau, viskas bus blogai, visi mane smerks, juoksis, galvos, kad kokia aš kvaila esu.

Pastaruoju metu, šiais mėnesiais, mane kasdien slegia baimė, nerimas, daug stresuoju. Nebesilaikau naujų metų plano, kas iki vasario mėnesio ėjosi puikiai. Nenoriu jungtis į pamokas, jungiuosi. Kartais, jei mane per daug užvaldo stresas, pabėgu nuo jų, o tada sėdėdama kėdėje stresuoju, kaip pasiteisint. Jei ko manęs paklausia, o aš nežinau atsakymo į klausimą, mano kūną užvaldo gynybinė reakcija(stresas), tada sunku galvoti, galva aptemsta, širdis plaka, plakasi liežuvis. Labai dėl to graužiuosi.

Sausio mėnesį ketinau pradėti rašyti knygą, turėjau visą planą, dabar nesijaučiu, lyg kažką sugebeciau pradėti. Vien tos pačios mintys, kad niekam neįdomu, visi juoksis is visos idėjos, nors pati knyga tikrai nėra bloga. Toks savęs menkinimas prieš kitus verčia jaustis prastesne už kitus, mažiau protinga dėl ko ir bijau vėl susimauti per pamokas.

Turiu nemažai kompleksų, todėl esu labai dėkinga, kad šitas karantinas nesibaigia, man nebepatinka komunikuoti su aplinkiniais mokykloje. Laukiu, kada baigsiu mokyklą
Dabar as 11klasėje. Taip pat, nežinau kaip viską suderinti. Visi mokslai, duag namų darbų, mano mama išvykusi į užsienį, todel tėvu ir sese dažnai tenka rūpintis man. Taio oat mano pomėgiai, tikslai. Draugė. Turiu mokytis pamokose, daryti daug namų darbų, daryti namų ruošos darbus, turiu svajonių, noriu mokytis anglų kalbos, einu į vairavimo kursus, kartais dalyvauju mokyklos veiklose ir nežinau, kaip visa tai suderinti. Kaupiasi blogos emocijos. Jaučiuosi, kad visa tai neteisinga. Geriu vitaminus, tačiau ir visas nuovargis gramzdina apačion. Atrodo, kad visi nori tiek daug iš manes, visų skirtingų dalykų, o man padėti nenori. Nori geriausių rezultatų, nori kad daug pasiekčiau, tačiau kartais man taio nusobosta, kad savaitėmis dingstu nuo tikrovės. Slegia ta pati rutina, tačiau didžiąją dalį svajoju, nedarau saviugdos užduočių, nesiimu veiksmų.
Žodžiu, mano situacija tikras balaganas, neskaitant to, kad yra daug šeimos problemų, bet daugiausia jų mano vidiniame pasaulyje.
Perskaičiau knygą,, Jūs esate placebas''. Patiko visos esančios idėjos. Jau žinau, kaio reikia medituoti, norint pasiekti pokyčių. Tikiuosi ir tai padės. Noes kartais ir kyla savižudybės minčių, tačiau manau, kad esu per stipri, kad isgydyciau save, dažnai atsisakau sios minties. Turiu puikias seses, ne kokius tėvus, puikią draugę, tik gaila, kad visą vis tiek turiu kaupti savyje, nes pasakoti apie savo problemas as nemėgstu. Tai yra pirmas kartas.
Noriu paprašyti jūsų, kaip manote, kaip man reiktų pradėti keisti savo gyvenimą


PAGRINDINIAI RĖMĖJAI

    • Paveiksliukas - euro.jpg
    • JRD.jpg
    • VILNIUS_WHITE_RGB (1).png 
    •  Active-citizens-fund@4x.jpg