Pilkos dienos bėga tarsi ratu, nes visos vienodos ir VIENIŠOS. Turiu draugų, tačiau noriu vidurį nakties su jais išeiti į lauką, nusiaubti kaimynų kiemus, gulėti vidurį kelio, įsmukti į klubą, nemiegoti visą naktį ir verkti. Tai neįmanoma. Viską turiu daryti viena, bet juk turime mokėti būti vieni ir daryti dalykus vieni, tiesa? Negaliu neigti, kad draugų dėmesio man ypatingai reikia, nes pasiilgau jo. Jis šalia buvo 24/7, bet jau metus jo nebėra. Kodėl nemoku su tuo susitvarkyti?