klausyk, man taves gaila. tu man galesi issipasakot nueit susitikt, zodziu darysim viska kas tau pades, ka noresi! tu neisprotesi nes kai atrasysi…as tau galesiu daugiau padeti!

liudnosiuke,
tikrai nemanau kad savizudybe pati geriausia mintis. Zinoma, as nepatyriau tiek daug traumu kaip tu, bet… Bet tu tikrai ne tokia kaip rasei. Tu ne kitokia. Tik tau sunku susitaikyt su viskuo kas nutiko. Nekaltink saves. As turejau klasioka Kaju. Tik pirmoje klaseje. Jis save kaltino del to kad jo tevai nesutare.As jam sakiau, kad nereikia saves kaltint. Paprasiau kad bent viena diena pabandytu. Ir jis pabande. Tai buvo taip malonu, kad jis elgesi taip ir toliau. Na o stai dabar, klasiokai sako kad jis laimingas, gyvena kazkur siltuose krastuose. Nesakau kad jo tevai nebesipyksta. Dabar taip buna reciau. Bet esme ta, kad JIS DABAR LAIMINGAS!!! Gal galeciau tau atstoti ta drauge is Vilniaus? As irgi ieskau draugu kuriems rupeciau ir kurie nepaliktu. Gal galetume draugauti? Tu pagalvok. IR ATSIMINK!!! NEKALTINK SAVES, MYLEK SAVE, NESIZUDYK, NEGALVOK APIE SAVE NIEKO BLOGO!
Noriu tau padet!
pagarbiai, Adriana

Man 14 metų,esmė kodėl rašau tai beveik apsoliutus vienišumas ir noras baigti savo gyvenimą. Lapkričio 11 dieną atsiguliau į reanimaciją,nes apsinuodijau parecetamoliu bandydama nusižudyti.Prieš tai,buvo dar vienas kartas,bet tada to niekas net nežinojo,tai nebuvo taip rimta todėl gal tai nėra svarbu. Viskas prasidėjo kažkur vasaros pradžioje,arba gal pačiame pavasario gale. Tada aš pradėjau ieškotis bent jau internetiniu draugų,nes visada būdavau labai atstumta.Pradėjau pjaustytis.Buvo sunku ir tada pradėjo kiltis mintys dėl savižudybės. Priežastis viso šito buvo tėvai.Nuo mažens patirdavau smurtą.Gal labiau psichologinį nei fizinį,bet dažnai nuo tėvo rankos kentėdavau.Būdavo ir mama užtvodavo bet ne taip stipriai.Kiek pamenu tėvai visada gerdavo.Gerdavo nes turim per daug pinigų,tikrai perdaug,taigi materealiai turiu aš viską,bet nereikia man to.Verčiau atsisakysiu visko,bet gausiu šilumą iš tėvų.Jie niekada nebandė manęs suprasti,pasikalbėti.Jie visada mane spaudžia,žemina,grąsina man.Kiekviena diena aš verkiu,jei ant manes rėkia,stipriai kelis kart vošteliu sau galvon…Nežinau dėl ko…Visada jaučiuosi kalta ir atrodo kad už tai kad padariau kažką blogai reikia save nubausti.Taip buvo ir su pjaustyjamusi.Aš užsimerkdavau,pjaudavau ir galvodavau kad padariau kažką blogai ir reikia save nubausti o tada man būdavo geriau,nes atlikau savo bausmę. Kaip ir sakiau pradėjau ieškotis draugų internete,bet jeigu būčiau žinojusi kad šitaip prisirišiu,būčiau jau geriau buvusi viena ir nesielvartavusi dėl to kad bendravimas nutrūko. Susipažinau su dviem emigravusiom į Anglija bendraamžem-viena iš jų kažkada lankė mano mokyklą bet mes niekada nebendravome.O tada dar su dviem,viena iš Vilniaus kita iš Tauragės. Su visom keturiom pradžioje bendravimo mes bendravome nemažai,bet toji draugė iš Vilniaus su manimi bendravo daugiausiai ir jos žodžiai būdavo veiksmingiausi. Dabar jai 17 metų.Ji manimi rūpindavosi labiau nei tėvai.Ji man juos atstojo,atstojo draugus,atstojo viską.Aš niekada nesijaučiau taip gerai kai pradėjome bendrauti,ji visada mane motyvavo,neleido negatyviai mastyti…Ji vis žadėdavo kad visada visada bendrausime,nebūdavo dienos kad nesusirašytume,mes pasidarėme tokios artimos…Kalbėdavomės telefonu…O dabar…Dabar bendraujame vis maciau..Nežinau kodėl bendravimas su kitais vis mažėja bet Tai skaudina…Norisi kad bendrautume daugiau.Ne tik apie mano problemas,bet norėčiau kad ir kiti pasipasakotų ir man,norėčiau pakalbėti ir šiaip apie bet ką…Apie bet ką…Bendravimo man labai trūksta,o įpač turbūt su drauge Vilniuje. Su tomis kitomis,nebebendraujame jau senai,todėl nėra man jos tokios ir svarbios… Mokykloje,iš manęs nesityčioja,bet esu atstumta,su niekuo nebendrauju.Mokytojų daugelis nemėgsta manęs,o pažimiai labai labai prasti.Praleidinėju mokyklą,nes nenoriu ten eiti.Nesugebu stenktis,nebenoriu,nematau prasmės…Nors nesu ta kuri rukytų gertų ar ten kažką vartotų.Nesu bandžiusi ir net nenorėčiau.Bet namo grįžtu ankščiau ir tiek.Kambario savo neturiu,neturiu kur būti.Susidaro trintis ir su tėvais dar labiau pykstamės. Užvakar,vos vos nepasidariau galo sau…Ieškojausi įvairios pagalbos tiesioginės internetu kas galėtų iškart atrašyti,kalbu apie linijas pagalbos…Bet tokių nėra ir mano ieškojimai nepasiteisino.Bandžiau kelis kart skambint į vaikų ir jaunimo linijas,buvo užimta.Tada parašiau visai nepažįstamai merginai su kuria pasikalbėjome,pasidarė šiek tiek geriau,ji siūlė man paskambinti pasikalbėti gyvai,bet aš negalėjau nes būtų girdėję tėvai.Susibendrauti su ja nenoriu,nes nenoriu vėl prisirišti ir vėliau skaudinti save dėl nutrūkusio bendravimo nes ji taip pat iš kito miesto. Esmė,kad visos tos mintys vėl atsinaujina….Esu visiškai vieniša ir nebeįsivaizduoju ką reikia daryti…Baigiu išeiti iš proto…Lankau muzikos mokyklą bet ją praleidinėju-nebeįdomu.EInu pas psichologą-bet jokios naudos,nes kai kalbu ji net nesiklauso,rodos užmigs…EInu i dvasines pagalbos jaunimo centra,bet ten irgi tik dėl to kad mažiau būt namie,nieko ten įpatingo… Tas vienišumas man ir yra sunkiausia ir skaudžiausia tema..Neturiu su kuo pasikalbėti,jaučiuosi siaubingai…Nežinau ką tokio padariau,bet nebegaliu…Mane viskas tiesiog žudo…Jaučiuosi TRAGIŠKAI. Trūksta bendravimo,trūksta dėmėsio…Netgi dabar rašydama verkiu,man skaudu net galvoti apie tai….Aš nebegaliu,nebenoriu gyventi…Tiesiog nebegaliu,man jau atsibodo….Aš nemoku būti tokia vieniša,kai neturiu su kuo pasikalbėti,su kuo išeiti susitikti jaučiuosi baisiai….
Suprantu kad tik pati esu savo gyvenimo kalvis,bet būti visiškai vienai nėra smagu.Jaučiuosi klaikiai,save kaltinu.Gal vis dėl to pati esu šlykšti ir kažkokia kitokia kad esu tokia atsumta.Kiekvieną minutę galvoju apie savižudybę ir tai mano planuose.Pavižiui dabar esu viena o galvoje mintys šokti per kokį balkoną….Nebenoriu aš taip gyventi,nebegaliu…

Redagavo Liudnosiuke (kov. 22, 2014 10:41:45)