diskusijos.jpgDiskusijos
Savanoris Liudas: „Iš „Vaikų linijos“ gaunu pamokas, kaip suprasti save ir kitą, kaip džiaugtis savo gyvenimu ir kitam padėti džiaugtis savuoju. Patiriu jausmą, kad darau prasmingus darbus ir kad kažkam padedu užaugti Žmogumi.“

Bendraamžių diskusijos

Kviečiame Tave prisijungti prie "Vaikų linijos" diskusijų!


Viskas, ką tau reikia žinoti apie diskusijų forumą.


Prisijunk prie diskusijų

Dar neužsiregistravęs? Registruokis čia.


Išsivadavau nuo patyčių

Pradžia » Patyčios » Išsivadavau nuo patyčių

Nojus
gruod. 27, 2014 23:16:04

Išsivadavau nuo patyčių

galiu pasakyti vieną dalyką, tas kas rimtai patyrė patyčias, su manim sutiks, nekreipti dėmesio - neįmanoma. Gali pabandyt nekreipt gal kokius kelis kartus, o paskui viskas. Neįmanoma nekreipt dėmesio, nebent reikia turėt kokius geležinius nervus ar ką, kad taip save užsigrūdint, kad jei visą klasė ant tavęs stumia, o tau ****, abejoju ar įmanoma nekreipt dėmesio..
***Diskusijose prašom bendrauti pagarbiai, nežeidžiant ir neskaudinant kito diskusijų dalyvio.

Redagavo Vaiku_linija (saus. 17, 2015 15:25:34)

Simona
birž. 9, 2014 15:38:35

Išsivadavau nuo patyčių

Viskas prasidėjo jau pirmoje klasėje visi kažkodėl manęs nemėgo, pati net nežinojau ką padariau ne taip… Buvau pirmūnė, tvarkinga, neprisimenu nei vienos pastabos (jų nebuvo).
Na va iškenčiau iki penktos klasės. Įsikraučiau į kitą gatvę… Susiradau draugų kurie mane labai palaikė, kiekvieną dieną mes kalbėdavom, palydėdavo iki mokyklos kas nesimokė mano mokykloje… Na bet jie nežinojo tai ką žinojo mano klasiokai: Esu vegatarė. Taip aš nevalgau mėsos, visą šeima giminės bandė mane įtikinti, kad pradėčiau, bet aš negaliu… Net pati nežinau kaip. Man yra 12 metų pradėjau nevalgyti nuo 3… Nuo 10 mano organizmas atprato nuo jos ir ja net atmesdavo aš vemdavau… Žinau tai ne į temą bet tiesiog PAPASAKOJAU Tai va kai mano draugai sužinojo jie regavo normaliai kiti atskleidė savo istorijas kiti vėl. Tai va bėgo mėnesiai, ir aš pradėjau rašyti dienorašti tai va po vienos dienos atsirado toks dalykas kaip patyčios. Iš pradžių net patys vaikai nežinojo kodėl jie taip daro. Po kelių savaičių pusė klasės apsiramino, bet vienas liko. Jo vado neminėsiu, nes nesu tokia beširdė… Tai va jis mane mušė apkalbinėjo ir panašiai, po kelių dienų tapau tokia silpna, kad net kiekvieną dieną mokykloje, namie verkdavau. Labai ilgai kenčiau patyčias. Mamai pagailo manęs ir išprašė kad viską papasakočiau, papasakojau ir ji viską išpasakojo auklėtojai. Vieną dieną auklėtoja pasikvietė visą klasę, susėdome į ratą ir auklėtoja kalbėjo ilgai kalbėjo ir atėjo mano eilė pasakoti. Ir pasirodo, kad aš klasės akyse esu DVIVEIDĖ, MELAGĖ, SKUNDIKĖ ir pan. Tai va tada auklėtoja paskambino to berniuko mamai ir jis pasirodo turėjo atsakymą. Jis savo mamai visada pasakojo ,,verkdavo'', kad aš prie jo lendu juokiuosi, vadinu visaip ir pan. Viena mano klasiokė buvo nufilmavusi auklėtojos prašimu kaip jis elgėsi parodėm tėvams ir jie patikėjo manim. Aš sustiprėjau. Klasės manimas vistiek liko toks pat. Bet ai, vistiek svarbu ne tai ką kiti galvoja, o ką galvoji pats.


Norėčiau jums duoti patarimų jai iš jūsų tyčiojasi (dėl patirtų patyčių visai psichologiškai nusilpau, nemokėjau bendrauti, bijojau žmonių ir pan. lankiausi pas pcichologą)


1. Tikėti savimi
2. Nekreipti dėmėsio
3. Pasakyk kaip tau jis atrodo, ir kai jis tau kažką daris tiesiog mintyse pasakyk juk čia toks ir toks nusišipsok ir išeik (man labai padėdavo)
4. Jai niekas nepadės, pasikalbėk su suaugusiu žmogumi…


PAGRINDINIAI RĖMĖJAI

    • Paveiksliukas - euro.jpg
    • JRD.jpg
    • VILNIUS_WHITE_RGB (1).png 
    •  Active-citizens-fund@4x.jpg