Aš esu turbūt pats neįdomiausias žmogus žemėje, bet kai man būna liūdna, aš pradedu pirkti dovanas vaikams , juos vestis į kiną ir panašiai. Man pastebėjau padarant kitą žmogų laiminga pasidaro pačiai geriau

Redagavo luksed15 (spal. 16, 2019 15:56:39)

As tai pat noreciau pasidalinti kas man nutiko pries pora menesiu viskas iviko nakti kaip usidege namai acibudau nes pajauciau dumus tuo metu norejau nubekti pas tevus i kambari bet ten dege visas kambarys as tiesiog suklupau ir pradejau verkti gal po 10 minuciu atvaziavo gaisrininkai ir mane isnese man taip pasakojo senele nes as buvau be samones ir kaip acibudau ligoninej is skausmo nes man apdege ranka ir veidas ir po kiek laiko atejo senele paklausiau kur mama ir tetis ir jinai pasake kad juos nespejo isgelbeti nuo to laiko nori pati mirti nes skausmas nepakeliamas kai neturi savo tevu ir praradai ir kaltes jausmas griauze kad nepaskambinau kad juos isgelbeciau nera gyvenimo jai atima tau brangiausius zmones

as jauciuosi labai vienisa. isimilėjau vieną klasės berniuka, bet jis išėjo į kitą mokyklą. nuo to laiko jo nebematau. noreciau susirasti kokį draugą… gal yra norinciu

Aš visiškai sutinku ,kad šis gyvenimas yra beprasmiškas. Jis trumpas ir skausmingas . Tu tiesiog kenti iki mirties ! Va tai yra beprasmiška !

“Gyvenimas turi prasme tik tada, jei gyveni ne dėl savęs; Gyvenimo prasmė yra palikti po savęs gyvenimą; Gyvenimo prasmė yra būti su žmonėmis, kuriuos myli ir kurie myli tave; Gyvenimo prasmė daryti kitų gyvenimus prasmingus; Prasmė gyvenimo yra suteikti gyvenimui prasmę.”

Ir iš tiesų mes neturėtume ieškoti jokios prasmės. Jei mums suteikė gyvenimą, tai turime pateisinti savo buvimą žemėje. Turime kažką nuveikti prasmingo. Galbūt sukurti šeimą, galbūt pasiekti mokslinių pasiekimų, kažkam padėti…. ir daugybe kitų dalykų, nes yra žmonių, kurie neturi tokios galimybės kaip mes. Mes esam sveiki ir gyvenam, o kai kurie išvis net neišvydo pasaulio. Turime būti dėkingi už suteiktą gyvybę ir pateisinti buvimą žemėje.

Kamilyte, užjaučiu dėl Tėčio. turi nuostabią motiną ir brolį, kurie tave supranta ir myli. Šaunuole, kad nepalūžai ir susitvarkei savo gyvenimą. Pagarba tau.

Ievutia, visi mes esame šiek tiek pasimistai. Ir labai dažnai į viską žiūrime tik iš savo pusės. Jaučiamės vieniši, palikti, nereikalingi. Dalis yra tiesos, jog dažnai kiti žmonės pasielgia blogai ir neįvertina mūsų, ar tiesiog atstumia. Tačiau juk tai mūsų gyvenimas ir mes galime daryti, ką norime. Beprasmybė, vienišumas, rutina- visa tai mus paverčia nelaimingais. Taigi turėtum pažiūrėti į viską iš kitos pusės. Ar tikrai visi mėto tave kaip šiukšlę? Ar tikrai nėra nei vieno žmogaus, kuriam rūpėtum? O gal turėtum pertvarkyti savo dienotvarkę ir nesedėti visą laiką prie kompiuterio, televizoriaus.. o tiesiog išeiti į lauką pasivaikščioti. Ir tada galbūt atrasi kažką, kas tau bus malonu ir gyvenimas vėl taps prasmingas.

As irgi po biski prarandu prasme gyventi.. Jauciuosi niekam nereikalinga.. Kaip šiukšle ant šiurkštaus asfalto.. Kiekviena dieną ta pati rutina, atsibodo

Uzjauciu del tecio……

Labas, esu ta kuri gyvena šia diena. Mano gyvenime jau buvo daug įvykiu . Praradau tėtį. Ir tada aš palūžau. Nors tiurėjau visko ko norėjau man trūko šilumos. Apie draugus,vakarėlius nenorėjau nei pagalvoti. Kelis mėnesius nelankiau mokyklos. Mano dienos buvo nieko vertos. Nekenčiau saulės,nes saulė man priminė džiaugsma,o džiaugtis neturėjau prasmės. Dievindavau rytus kaip pabusdavau ir lydavo lietus. Tada buvo niuru ir liudna atmosfera tviradavo netik pas mane,bet ir pas kitus. Žinoma kaip gi metai be gimtadienio. Kiekvienais metais mano gimtadienis buvo didelė šventė. Daug draugu ir artimu žmoniu. Šventė prasidėdavo 4 valanda kasmet. Buvo lyg tradicija. Bet tada to nebuvo atsikėliau ant mano lovos sedejo mama ir brolis su melynu kaspinu perišta dovanėle. Brolis mane apkabino ir pasake myliu tave sesute.Mama padavė dovana pabučiavo į kakta ir išėjo. Man buvo nusispjaut ant dovanos padėjau ant spintelės ir nusprendžiau pamiegoti. Atsikėliau. Buvo 4 valanda. Pasižiūrėjau į gauta dovana. Dežutė buvo pailga nedidele man Buvo idomu suzinoti kas ten. Pasižiurėjau. Ten radau pakabuka širdelės formos. Jis buvo isgraviruotas. Ant jo buvo užrašyta “pamirsk”. Iskarto supratau ka tai turi omenyje. Pravirkau. Bet pamačiau dar kaika. Tai buvo bilietas. Į Norvegija. Aš negalėjau patikėti. Bet tada supratau,kad viskas turi pradžia ir pabaiga. Nebegalėjau liudeti ir buti šalta. Tik tada supratau,kaip mama manimi rupinasi, kad aš bučiau laiminga viskas pasikeite mes persikelem i Norvegija. Aš pakeičiau išvaizda. Ir iki dabar stengiuosi dėl savo mamos ir brolio. Musu namuose nešnekama apie praeitį. Gyvenam šia diena. Ir elgiames lyg nieko nebutu nutike. Galiu teigti,jog esu pakankamai laiminga. Džiaugiuosi,jog mane nuo Lietuvos skiria daugybė kilometru. Kartais nakti pagalvoju kas butu jei viskas butu buve kitaip. Ir kodėl gyvenimas iš musu atima žmones kuriuos mylime.

Redagavo Kamilyte (saus. 1, 2015 23:14:43)

Aš gyvenu su tėvais, broliu ir seneliais viename name.
Mano mociutes dukra yra mano krikšto mama ir ji turi vyrą(jis irgi mano krikšto tėtis) ir du vaikus.
Kai mano krikšto tėvai atvažiuoja su mano pusbroliais visada namai apvirsta aukštyn kojomis…. Vaikai yra maži ir triukšmauja, visada išverčia žaislus ir nesutvarko ir t.t………
Problema yra tame, kad visada kai badau kažką padaryti, visada kalta būnu aš!!!
Ant manęs visada visi rėkia ir pyksta, nors aš nieko nepadarau….. Aš tik bandau paprašyti, kad pvz. patildytu televizorių, ar sutvarkytų tai , ką išvertė.
Bet tada aš visuomet būnu kalta ir visi ant manes pyksta.
Tada aš puolu į ašaras.. ;( ;(

PADEKIT !!!!! nebezinau ka daryti. katik atsitiko tas pats, o siandien mano mamos gimtadienis ir vel visi pyksta ant manes ! ;( ;( PADEKIT !!!!!

Redagavo ugne119 (saus. 1, 2015 17:45:07)