hmmm… pas tave mintys kaip pas koki psichologa. gerai padeda.ikvepia

Vilniuje.
***Vaikų linija primena, jog diskusijose neleidžiama pateikinėti asmeninės informacijos (telefono numerių, elektroninio pašto adresų, gyvenamosios vietos adresų ir kt. Kviečiame visus bendrauti ir diskutuoti čia, Vaikų linijos diskusijose.

Redagavo Vaiku_linija (saus. 17, 2015 14:53:31)

kalusyk o kuriam tu mieste gyveni? AS tai J O N A V o j.
***Vaikų linija primena, jog diskusijose neleidžiama pateikinėti asmeninės informacijos (telefono numerių, elektroninio pašto adresų, gyvenamosios vietos adresų ir kt.).

Redagavo Vaiku_linija (saus. 17, 2015 14:39:59)

Iš tiesų aš matau šiokią tokią prasmę, tačiau tai tėra mano svajonė, kuri dėja, bet nera įgyvendinama.
Jei turėčiau galimybę, tai apkeliaučiau visą pasaulį ir pasimėgaučiau viskuo, ką man gyvenimas duos, o tada jau galėčiau ir numirti, pamačius ir išbandžius visus gražiausius šio pasaulio dalykus.

Paslaptis :-)

man 15 m.
Jai ant rimtuju as netikiu i dieva nes man tai yra nesamone as jo nekenciu .
as gyvenimo prasmes kaip ir nematau man kaip ir atrodo kaip ir tau tik tu dirbi kad gyventum ar gyveni kad dirbtum?
man tai yra nesamone kaskokia kam gyvename jai vistik numirsime o beje kiek tau metu?

Nežinau, kaip jūs, bet aš šiuo metu apie tai labai ilgai galvoju. Nes nematau šio gyvenimo prasmės.

Kaip katalikė, tai turėčiau atsakyti, jog gyvenime mes turim viską padaryti, kad patektume į rojų. Tačiau laikytis visų įsakymų, vaikščiot į bažnyčią, melstis Dievui, garbinti jį ir būti jo verge, tai ne man. Jei jis Dievas, tai kodėl nedavė mums visiškos laisvės? Kodėl turim viską daryti, kad tik patektume į rojų, vietoj to, kad linksmintis čia žemėje? Kam tada jis sukūrė mus? Kad tik pažaistų? O poto jei nepatiksim, tai mus numestų į pragarą?
Tai yra nesamonė.

Pasaulis pagal daugybę. Mokomės 12 metų, poto dar 6, kol galiausiai gauname tris diplomus, su kuriais galime tik nusišluostyti užpakalį. Poto dar dešimt metų praleidžiam dirbdami, kad tik gautume aukštesnę darbo vietą ir didesnį atlyginimą. Taigi jau tampame maždaug trisdešimt keturiu metų. Tarkim, kad susituokiam, susilaukiam vaikų ir dirbame, kad tik juos išlaikytume, o paskui žiūrime, kad jau esam seneliai. Pagaliau galime kažką daryti, bet jau nebeturime nei sveikatos, nei noro kažką daryti, o tik laukiame, kol numirsime.
Taigi visa ta rutina tik laukimas, kol numirsime.

O kokia jūsų gyvenimo prasmė? Pasidalinkite. Ir tada pasidalinsiu savąja.