sveiki

Sveika, atrodo lyg būtum tiksliai apibūdinus mano gyvenimą, aš jaučiuosi lygiai taip pat.Nesu atvira,niekad nepasakojau nieko kitiem, savo problemų ar džiaugsmo, nieko.Buvau užsidarius savyje, kaip ir tu. Tai privedė prie depresijos, norėjimo nusižudyti ir t.t. TAD galiu drąsiai teigti, kad tyleti tikrai neišeitis, tai priveda tik prie dar blogesnių dalykų.Pati turėjau ne daug draugų, prie kurių visad vaidinau laiminga, šypsodavau, juokdavausi. Bet galiausiai to nebegalejau padaryti, kiekviena diena budavo tik blogiau. Bet galiausiai vienai savo artimiausiai draugei aš viską papasakojau, abi paverkem, apsikabinom, ir pasidarė daug lengviau.Dalykai kurie versdavo mane jaustis geriau tai rašyti, rašiau dienoraštį, ir vis dar rašau, lieju pykti, blogas mintis. Bet geriausia vis tiek išsipasakoti žmogui, nes viskas pasidaro lengviau. Kadangi aš patyriau manau panašia situacija, patariu ir tau pasipasakoti, tam kas atrodo tinkamas žmogus, tad sekmės ^^

Labas. Visiškai tavo problemą suprantu. Manau būti kitokiai nėra blogai. Gal tau tik taip atrodo kad tave supantys žmonės nori tave pakeisti. Minėjei kad nepasitiki žmonėmis kuriam galėtum išsipasakoti. Tai visiškai natūralu. Manau galėtum nueiti pas psichologą jis tave tikrai supras ir nepriims tai kaip juoką.Negerai kad esi užsidariusi, labai puiku, kad viską daliniesi čia. Mums tavo problemos svarbios. Manau galėtum pasikalbėti su tėčiu papasakoti viską, manau jis tikrai tave supras, manau tikrai verta. Kalbėjimas yra vienintėlė išeitis kąnors pakeisti. Netylėk. Būti laiminga kai tau yra blogai yra sunku. Manau nieko tokio būti nesišypsančiai kai tau yra sunku. Būk savimi jei tu nori liūdėti liūdėk jei nori šypsotis šypsokis, niekada nereikia slėpti savo jausmų, nes taip yra dar sunkiau viską ištverti. Savo mintis išgyvenimus gali išsakyti ir čia diskutuok su bendrąąmžiais, gali paskambinti į vaikų liniją, bei parašyti jiems privačią žinutę, yra daug būdų kuriais galima išsakyti susikaupusias mintis. Pasikalbėti su tėčiu labai puiki mintis, tikrai verta. Tavo artimas žmogus manau tikrai tave išklausys ir patars. Pasikalbėk su kuom nors netilėk. Linkiu didelės sėkmės

Sveika mandarinas5 ,
Esu atsidūrusi panašioje situacijoje. Aš buvau “užsiptogramavus” save visada šypsotis ir atrodyt laimingai, nors ir vidui plyšte plyšau ir raudojau. Neturėjau draugų, tikrų draugų, su tais žmonėmis būdavau užsidėjusi kaukę ir negalėdavau būti savimi. Susikaupė burbulas aplink mane, kuris galiausiai sprogo. Tada prisiminiau seną svajonę joti, tad sėdau ant žirgo - kažkokia palaima, lyg akmuo nuo krūtinės, tą patį jaučiu užsiimdama ir naujai atrastomis kitomis veiklomis, tą patariu ir tau, susirasti širdžiai mielą veiklą - hobį.

Jeigu kalbėsi su tėvais,pridurk,kad tau yra(jeigu
nėra tai nesakyk)paauglystė ir tu nori jaustis gerai.

Labas,visų pirma,noriu paklausti tavęs kelių
klausimu:
Kokia tavo lytis?
Kiek tau metų?
Koks tavo zodiakas?
Taigi,prisistatysiu ir aš:
Mano vardas yra Rusnė,aš esu mergaitė,man
jau greitai 13m.,esu iš Vilniaus.
Aš irgi patiriu tokių sunkumu,kiekvieną dieną.
Mano mama nuolat ant manęs šaukia,skun-
džiasi mano tėčiui. Aš irgi turiu geriausią drauge,
bet man jinai kartais būna keista,pvž norėčiau,
jai kanors pasakyti,bet negaliu. Mokykloje patyrių
patyčių,esu privačioje mokykloje. Na,o mano
zodiakas yra vėžys,kiek skaičiau,jie pakankamai
jautrūs,kaip ir aš.Pagal savo amžių,esu stambi,dėl to iš manęs daug kas šaiposi.
O jeigu tau bus daugiau negu 10m,tada jeigu pas tave mokykloje yra psichologė,pakalbėk su ja apie
savo tėvų elgesy,arba pati su tėvais pakalbėk. O gal norėtum draugauti? Jeigu tau aš neperjauna, galėtume būti draugais/draugėmis. Mielai išklausyčiau tave.
Na,kolkas tiek,kai atsakysi į mano klausimus,man bus lengviau tau atsakyti. Laukiu atsakymo

Sveiki,
Gal būt ir Jūs esate tai patyrę, kai jauti tartum visi aplinkui tave supantys žmonės nori tave pakeisti. Jiems tu nepatinki toks, koks esi, jie nori, kad pasikeistum. Aš tai patiriu dažnai, iš draugų, tėvų. Nors jie to tiesiogiai nesako, bet aš jaučiu, kad kažkas yra netaip… Galbūt pasikeisčiau, bet tai labai sunku. O Jums nėra taip, kad atrodo turi draugų, su jais praleidi labai smagiai laiką, tačiau tokio žmogaus, kuriam galėtum išsipasakoti vis neturi? Aš nežinau kas vyksta… Atrodo turiu geriausią draugę, kurią pažįstu beveik 8 metus, tačiau net jai negaliu nieko pasakoti, nes ji tai priima kaip “prikolą”. O ypač tai, kad aš nesu labai bendraujanti, atvira, labiau mėgtu viską uždaryti savyje ir kad atsiverčiau turiu visų pirmą pereiti per save… Per visą tą laiką jausmų prisikaupė labai daug, jaučiuosi vieniša, nėra nei vieno žmogaus, kuris gali man padėti. Pastebėjau, kad negaliu užmigti, sunku susikaupti mokantis (labai blogai, nes artėja egzaminai). Tiesiog jaučiu, ksd visa nykstu. Ankščiau tiesiog užsidėdavau ant veido kaukę, šypsodavaus ir viskas buvo gerai. Bet dabar taip nėra, nes aš pavargau. Nežinau, galbūt reiktų pakalbėti su tėčiu, bet nežinau kuo jis galėtų man padėti ir ar verta. Galbūt kas nors iš jūsų esate susidūrę su panašia situacija, ir žinote būdą, kaip “kovoti” su visu tuo reikalu? Taigi, labai laukiu jūsų atsakymų ir nuomonių!