diskusijos.jpgDiskusijos
Savanoris Liudas: „Iš „Vaikų linijos“ gaunu pamokas, kaip suprasti save ir kitą, kaip džiaugtis savo gyvenimu ir kitam padėti džiaugtis savuoju. Patiriu jausmą, kad darau prasmingus darbus ir kad kažkam padedu užaugti Žmogumi.“

Bendraamžių diskusijos

Kviečiame Tave prisijungti prie "Vaikų linijos" diskusijų!


Viskas, ką tau reikia žinoti apie diskusijų forumą.


Prisijunk prie diskusijų

Dar neužsiregistravęs? Registruokis čia.


Apklausos

Sunku

  •  
    0 votes (0,0%) for: Laukiu jūsų atsakymų

Sunku

Pradžia » Patyčios » Sunku

Austute69
lapkr. 26, 2016 18:32:35

Sunku

Aš tai manau, kad čia normalu, kad draugauji su merginom Vistiek kažkada reikės, ją susirasti O jeigu nori susirast draugų - eik kokį būrelį lankyt.

VisaiNesvarbu
lapkr. 26, 2016 18:28:40

Sunku

Labas, is manes irgi mokykloje saiposi, pasipriesinti tam sunku, Tu esi kitoks nei jie, ir tiesiog del to jie saiposi, bet buti kitokiu nera blogai, pati sunkiai susitvarkau su patyciomis, bet tiesiog stengiuos nekreipti demesio i juos, manau tai geriausia iseitis.

Rusnia5
lapkr. 14, 2016 20:13:33

Sunku

Labai noreciau padeti… Bet nenumanau kaip… Atleisk… Jeigu kazka sugalvosiu, butinai parasysiu. Sekmes!
O tu negaletum su savo draugem eiti i mokykla ?

MEMJ
lapkr. 14, 2016 17:28:46

Sunku

Sveiki. Esu 16 m. vaikinas. Tiesiog noriu pasipasakoti. Tikriausiai tai pirmas kartas, kai kažkam apie tai prasitariu. Nekreipkit dėmesio į nerišlią kalbą, tiesiog rašau viską, susikaupė.
Su šeima gyvename mažame kaime. Mūsų būstas nera kažkoks ypatingas, nėra modernios buitinės technikos, baldų. Su seserimi nuo mažens dalinamės kambariu. Tačiau, jei to nežinotumėt, tikriausiai nė nepastebėtumėt pažiūrėję į mus. Tėvai stengiasi mus viskuo apripūnti - niekada nejaučiau nepritekliaus, rengiamės gerais drabužiais. Tikriausiai dėl to man patinka mada. Vaikystėje nelankėme darželio - visko išmokė tėvai namuose. Į mokyklą nuėjome viena galva gudresni už kitus, mokėjome ir skaityti, ir skaičiuoti, ir rašyti. Labai myliu savo šeimą. Tik namuose jaučiuosi saugiai, ramiai. Tik namuose galiu būti tikresniu savimi… Mokykloje turiu draugų. Turiu savo draugų būrelį. Tačiau dauguma jų merginos. Tiesiog su merginomis man sekasi lengviau bendrauti. Turiu tik vieną draugą. Jis taip pat nelabai pritampa prie vaikinų kompanijos. Bendraujame nuo pat pirmos klasės, mūsų mamos dirbo ten pat. Bet vis dažniau suprantu, kad mes bendraujame tik todėl, kad abu esame tie ,, nepritapėliai“. Tik tai mus sieja. Pagalvotumėt, kad viskas ir nėra taip blogai. Tačiau nelabai malonu, kai neturi apie ką pakalbėti su savo lyties atstovais. Kartais keliu sau klausimą: ar tai normalu? Gal ir taip… Bet kitų nuomonė kitokia - mane ir mano draugą jie vadina mergytėmis, gėjais ( yra ir dar daugiau žodelių, keiksmažodžių nevartosiu). Viskas labai pabodo, pabodo tai girdėti nuo pradinių klasių. Natūralu, kai girdi tokius dalykus nuo mažens, imi ieškoti atsakymų. Dabar tai atrodo kvaila, nes tik dabar supratau, kad save pažįstu geriau nei jie. Kartais taip norėtųsi išvažiuoti, pradėti viską iš naujo. Susirasti draugų - draugų, kuriems galėčiau pasipasakoti. Draugų - bendraminčių. Aišku galėčiau pasipasakoti ir tėvams, bet turbūt niekada neprisiversčiau. Gėda. Toks jau aš. Tuo labiau, jog nuvilčiau juos. Mama vaikystėje patyrė patyčias, todėl stengiasi mus nuo to apsaugoti. Būtų skaudu ją nuvilti. Mano sesuo anksčiau turėjo problemų: kartą sirgo anoreksija, depresija, nepritapo. Negaliu sau leisti būti silpnu, palūžti. Tėvai negali to sužinoti. Beje, sesei dabar viskas gerai. Turi draugų, yra kaip niekad linksma. Gaila, bet šiek tiek atitolome. Tikriausiai dėl to. Vis tiek už ją džiaugiuosi…
Taigi, kad ir kaip bėgčiau nuo pokalbio apie esamą situaciją su tėvais, žinau, kad reikės papasakoti. Nebegaliu važiuoti autobusu. Prisikabino vienas ,,erelis”. Jis seniai man jautė pyktį. Vadino negražiai, lipant į autobusą stumdė. Aišku stengiausi nereaguoti ir apsimesti, kad nieko negirdžiu ir nejaučiu. Tačiau vieną kartą jis mėtė į mane gniūžtes. Neiškentęs iškišau vidurinį pirštą ir parodžiau jam būdingą veido išraišką. Dabar tuo gailiuosi. Tai peraugo į dar didesnes patyčias. Norėjau tik pasipriešinti. Aišku tada jis puolė į atlapus, gavau į lupą. Nenorėjau veltis į didesnį konfliktą, tad tik pastūmiau jį ir pasitraukiau per porą metrų. Dabar vengiu važiuoti autobusu. Gėda prieš juo važiuojančius žmones. Bijau ne jo. Bijau, kad nemokėsiu pasipriešinti. Nežinau kaip elgtis. Ieškau bendraminčių, panašių žmonių. Atrašykit.
VIS DAR NEŽINAU AR PUBLIKUOSIU ŠIAS MINTIS. JEI SKAITOTE, ŽINOKITE, KAD TAI BUVO VISIŠKAI SPONTANIŠKAS SPRENDIMAS…

Džiaugiuosi, kad atradai jėgų su kitais pasidalinti savo patirtimi. Niekas neturi teisės tave žeminti ir užgaulioti, o tuo labiau smurtauti. Kartais vienam sunku susitvarkyti su užklupusiais sunkumais. Noriu padrąsinti tave kreiptis pagalbos į suaugusiuosius, kuriais tu pasitiki mokykloje ar savo aplinkoje ir nelikti vienam. Arba gali paskambinti į Vaikų liniją nemokamu telefonu116 111 nuo 11 iki 21val, kur gyvai galėsi aptarti sunkumus ir galimus sprendimus.

Redagavo Vaiku_linija (lapkr. 27, 2016 21:35:30)


PAGRINDINIAI RĖMĖJAI

    • Paveiksliukas - euro.jpg
    • JRD.jpg
    • VILNIUS_WHITE_RGB (1).png 
    •  Active-citizens-fund@4x.jpg