KLAUSIMAS:

Vakar mano sūnus grįžta namo ir man pareiškia "mama, aš daugiau niekada nebūsiu skundikas". Klausiu, iš kur jis ištraukė, kad jis skundikas, o jis man – "mokytoja sakė, kad skųsti negražu". Pasirodo, vakar vaikas papasakojo mokytojai, kaip matė, kad klasiokas atėmė pieštukus iš kitos mergaitės. Mes su vaiku visada kalbėdavom, kad jei kažkas negera daro tau ar tavo daiktams, ar matai kitą negera darantį – būtinai pasakyk. Tai jis ir pasakė. O mokytoja sugėdino – ai, kaip negražu skųsti. Žinau, kad sūnui mokytoja patinka, jis labai įsiklauso į jos žodžius, bet man labai nepatinka, kad mokytoja taip jį sugėdino. Juolab, kad jaučiuosi teisi mokindama vaiką kalbėti apie savo sunkumus ar tas situacijas, kai mato kitą skriaudžiamą. Ką man dabar reikėtų daryti? Ar tiesiog skatinti vaiką, kad pasakotų apie tokius dalykus man, ar kažką kalbėti su mokytoja? Bet ką su ja reikėtų kalbėti net ir nežinau...

ATSAKYMAS:

Laiške išreiškiate susirūpinimą dėl to, kad mokytoja sugėdino Jūsų sūnų, kuris papasakojo jai apie netinkamai besielgusį ir mergaitę skriaudusį klasės draugą. Jums kelia nerimą, kad šis mokytojos poelgis prieštarauja tam, ką Jūs savo sūnui bandėte įdiegti: jog svarbu papasakoti, kai esi skriaudžiamas, ar matai, kad skriaudžiamas yra kitas. Taigi, esate pasimetusi ir nežinote, kaip toliau elgtis.

Yra labai svarbu vaiką skatinti pasidalinti patiriamais sunkumais, papasakoti suaugusiam apie tai, kad jis pats yra skriaudžiamas, ar pastebi, kad skriaudžiamas yra kitas – taip ugdomas vaiko gebėjimas kreiptis pagalbos, jautrumas kitam žmogui bei aktyvi pozicija, siekiant padėti skriaudžiamam. Deja, tiek tarp suaugusiųjų, tiek tarp vaikų vis dar yra paplitusi nuostata, kad papasakoti kažkam apie vykstančias patyčias yra netinkama, netgi gėdinga, vadinama "skundimu". Kadangi patyčios – tai netinkamas elgesys, skaudinantis bei žeidžiantis kitą, svarbu į tai reaguoti, bandyti sustabdyti. Būtent tą Jūsų sūnus ir mėgino daryti, papasakodamas mokytojai, ką matė. Liūdina tai, jog mokytoja užuot padrąsinusi ir paskatinusi, vaiką sugėdino, tuo parodydama, kad toks elgesys jai atrodo nepageidautinas. Suprantama, per visą dieną vaikai daug dalykų pasakoja mokytojai, tai gali varginti, todėl tikrai ne viską reikia skatinti vaikus jai pasakoti. Jeigu stebimas elgesys nėra niekam kenksmingas ar žalingas, iš tiesų nebūtina apie tai informuoti mokytojos (pavyzdžiui, kad Jonas įsimylėjo Agnę, kad Tadas užsižiopsojo pro langą).Tačiau jei stebimas elgesys yra kitą žeidžiantis – būtinai reikia skatinti vaikus apie tai pranešti, nes suaugę privalo žinoti apie netinkamą vaikų elgesį ir jį stabdyti.

Klausiate, ką Jums reikėtų daryti. Pirmiausia, galite pasikalbėti su sūnumi, jam paaiškinti, kodėl būtent taip mokinote savo vaiką elgtis, kuo toks elgesys yra svarbus. Žinoma, nelengva, kai Jūsų diegiamos vaikui nuostatos, atrodo, nesutampa su tuo, ką jis girdi iš mokytojos, kuri taip pat yra vaikui labai svarbus asmuo. Jeigu Jums kyla neaiškumų ar klausimų, tikrai turite teisę pasikalbėti su mokytoja apie įvykusią situaciją. Žinoma, svarbu, kad tokio pokalbio metu neimtumėte mokytojos kaltinti, o siektumėte išsiaiškinti situaciją ir suprasti mokytojos motyvus (juk ir situaciją girdėjote tik iš vaiko pusės), taip pat pasidalintumėte savo jausmais ir pastebėjimais, kaip ir kuo svarbu vienaip ar kitaip elgtis. Svarbiausia, kad tiek tėvai, tiek mokykla veiktų išvien ir bendromis pastangomis ugdytų socialiai atsakingą, kito išgyvenimams jautrų ir pagarbiai besielgiantį žmogų.

<< Atgal