3 mitai apie vaikų ir tėvų santykius
Milda Kukulskienė
„Švelni tėvystė“ autorė, psichologė, LSMU dėstytoja, įgijusi mokslų daktaro laipsnį. Teikia konsultacijas tėvystės temomis
MITAS
Tėvai niekada nebus vaiko draugai!
Hierarchinis šeimos santykis, paremtas tuo, kad tėvų nuomonė visada turėtų būti laikoma viršesne už vaikų nuomonę, o vaikai tiesiog privalėtų nesiginčydami paklusti, iš tiesų gali atšaldyti santykius ir paversti juos priešingais tam, ką paprastai laikome draugyste. Vaikai ar paaugliai jaučiasi nuvertinti ar neišgirsti, girdėdami tokias frazes kaip
„Pasakiau ir taškas!”
„Kai būsi mano amžiaus/ uždirbsi tiek pinigų/ pasieksi tiek, kiek aš, tada ir suprasi“
„Kai turėsi vaikų, tada ir pakalbėsime“
„Aš tavo tėvas/ motina, o ne draugas, tad nesiderėk/ nesiginčyk su manimi“
ir pan.
Iš tiesų, ribų nustatymas, pareigų ir susitarimų laikymasis nėra tai, kas prieštarauja draugiškam tarpusavio ryšiui. Priešingai, draugiškas ryšys motyvuoja žmones girdėti ir atsižvelgti į vienas kito poreikius. Ir nors vaikų santykis su tėvais yra unikalus ir kai kuriais aspektais skiriasi nuo santykio su bendraamžiais ar kitais išorinio pasaulio žmonėmis, šis santykis taip pat gali būti draugiškas, paremtas lygiavertiškumu, besąlygišku priėmimu ir įsiklausymu.
MITAS
Tėvai tiesiog turėtų palikti paauglius ramybėje!
Stereotipinis paauglio įvaizdis siejamas su priešinimusi tėvų kontrolei, tėvų autoriteto atmetimu, svajonėmis apie visišką, neribotą laisvę ir užrašu „ĮEITI DRAUDŽIAMA“ ant kambario durų
„Aš tavo tėvas/ motina, o ne draugas, tad nesiderėk/ nesiginčyk su manimi“
ir pan.
Vis dėlto, psichologiniai tyrimai rodo, kad tėvų įsitraukimas į vaiko gyvenimą, dėmesys bei laikas kartu išlieka svarbūs ir paauglystėje. Priešingai, tėvų atsiribojimas ir per didelis liberalumas šiame amžiaus tarpsnyje gali sietis su išaugusia rizikingo paauglių elgesio rizika, prastesniais mokymosi rezultatais ir kita.
Iki suaugystės, kol žmogus subręsta savarankiškam gyvenimui, mąstymas vis dar sparčiai lavėja ir keičiasi. Neuromokslo tyrimai atskleidžia, kad smegenų prieškaktinė skiltis, atsakinga už sprendimų priėmimą, pasekmių numatymą, ateities planavimą, kritišką galimybių ir rizikų įvertinimą bei sąmoningą emocijų reguliaciją formuojasi net iki 25 m. amžiaus.
Perėjimas iš vaikystės į paauglystę yra nelengvas metas visiems šeimos nariams. Seni bendravimo modeliai dažniausiai nebeveikia, o naujuosius – dar reikia atrasti.
Tam iš tiesų būtina patirti laisvę, asmenines pergales ir klaidas, tad perdėta tėvų kontrolė gali trukdyti. Tačiau per didelė laisvė gali pakenkti, o klaidos – per daug kainuoti. Daug saugiau, kai paauglio pasaulio tyrinėjimas vyksta tam tikrose ribose, išlaikant artimą santykį. Pagrindinė tėvų ar globėjų užduotis ir yra suteikti tiek laisvės, kad paauglys galėtų veržliai augti, bet ne tiek, kad joje pasiklystų.
MITAS
Konfliktai visada kenkia vaikų ir tėvų santykiams
Konstruktyvūs konfliktai lavina vaikų savarankiškumą, stiprina autonomijos ir savasties jausmą, kas leidžia atsiskirti nuo tėvų ir geriau suprasti, kas iš tiesų esu ir ko noriu. Tai padeda išsiaiškinti svarbius abiejų pusių poreikius ir kartu paieškoti galimybių juos suderinti.
Siųsdamas įspėjamuosius ženklus, pyktis kiekvienam iš mūsų leidžia pasirūpinti savimi. Konfliktų metu gali būti išsakomi lūkesčiai ir pakovojama už tai, kad susitarimų būtų laikomasi, o asmeninės ribos nebūtų perženginėjamos. Taip pat konfliktų metu lavėja bendravimo įgūdžiai, tai padeda kūrybiškiau pažvelgti į situacijas ir rasti geriausius sprendimus kylančioms problemoms.
