• Be patyčių konferencija 2024
  • Vaikų linijos Facebook puslapis
  • Vaikų linijos Instagram puslapis
  • Vaikų linijos Linkedin puslapis
  • Vaikų linijos Youtube kanalass
Pokalbiai internetu Vaikų linijoje
116 111 PAGALBA TELEFONU

3 mitai apie vaikų ir tėvų santykius

3 mitai apie vaikų ir tėvų santykius

Vaikų ir paauglių santykių su tėvais tema neretai apipinama įvairiais mitais. Šie netikslūs, nepagrįsti įsitikinimai gali turėti reikšmės mūsų tarpusavio supratimui, bendravimo kokybei, kylantiems jausmams ar lūkesčiams. Paanalizuokime keletą mitų įdėmiau.

Milda Kukulskienė

„Švelni tėvystė“ autorė, psichologė, LSMU dėstytoja, įgijusi mokslų daktaro laipsnį. Teikia konsultacijas tėvystės temomis

MITAS

Tėvai niekada nebus vaiko draugai!

Neretai ši frazė vartojama norint pabrėžti tėvų pareigą atsakingai auklėti savo vaikus, nustatyti jiems ribas, disciplinuoti ir lavinti. Taip akcentuojama ir vaikų pareiga klausyti savo tėvų bei juos gerbti. Tačiau toks požiūris išaukština ribas ir nuvertina tarpusavio ryšį, tarsi griežtas ir šaltas auklėjimas būtų vienintelis būdas, padedantis užauginti tinkamai besielgiančius vaikus.

Hierarchinis šeimos santykis, paremtas tuo, kad tėvų nuomonė visada turėtų būti laikoma viršesne už vaikų nuomonę, o vaikai tiesiog privalėtų nesiginčydami paklusti, iš tiesų gali atšaldyti santykius ir paversti juos priešingais tam, ką paprastai laikome draugyste. Vaikai ar paaugliai jaučiasi nuvertinti ar neišgirsti, girdėdami tokias frazes kaip

„Pasakiau ir taškas!”

„Kai būsi mano amžiaus/ uždirbsi tiek pinigų/ pasieksi tiek, kiek aš, tada ir suprasi“

„Kai turėsi vaikų, tada ir pakalbėsime“

„Aš tavo tėvas/ motina, o ne draugas, tad nesiderėk/ nesiginčyk su manimi“
ir pan.

Iš tiesų, ribų nustatymas, pareigų ir susitarimų laikymasis nėra tai, kas prieštarauja draugiškam tarpusavio ryšiui. Priešingai, draugiškas ryšys motyvuoja žmones girdėti ir atsižvelgti į vienas kito poreikius. Ir nors vaikų santykis su tėvais yra unikalus ir kai kuriais aspektais skiriasi nuo santykio su bendraamžiais ar kitais išorinio pasaulio žmonėmis, šis santykis taip pat gali būti draugiškas, paremtas lygiavertiškumu, besąlygišku priėmimu ir įsiklausymu.

Draugiškas ryšys motyvuoja žmones girdėti ir atsižvelgti į vienas kito poreikius
Dauguma vaikų svajoja būti girdimi, matomi, vertinami savo tėvų.
Tėvai taip pat svajoja apie gilų ryšį su savo vaikais, nori būti pripažinti ir mylimi.
Kai šie poreikiai išpildomi, gyventi kartu yra maloniau. Tai didina tikimybę, kad ir suaugę vaikai norės toliau palaikyti artimą santykį su savo tėvais. Giliąja prasme toks ryšys juk ir yra tikrų tikriausia draugystė.

MITAS

Tėvai tiesiog turėtų palikti paauglius ramybėje!

Tenka girdėti pasakymų, kad tėvai savo darbą auklėdami vaikus turėtų atlikti iki kol vaikams sukanka 10-12 m., o vėliau tėra skinami šio darbo vaisiai. „Ko neprivalgei, to neprilaižysi“, teigia ir lietuvių liaudies patarlė. Tik ar ją iš tiesų tinka taikyti kalbant apie tėvų santykius su paaugliais?

Stereotipinis paauglio įvaizdis siejamas su priešinimusi tėvų kontrolei, tėvų autoriteto atmetimu, svajonėmis apie visišką, neribotą laisvę ir užrašu „ĮEITI DRAUDŽIAMA“ ant kambario durų

Gal iš tiesų tėvų kontrolės ir „priespaudos“ šiuolaikiniams vaikams tiesiog yra per daug?
Gal reikėtų paauglius palikti ramybėje ir leisti jiems patiems tvarkytis su gyvenimo iššūkiais?

„Aš tavo tėvas/ motina, o ne draugas, tad nesiderėk/ nesiginčyk su manimi“
ir pan.

Vis dėlto, psichologiniai tyrimai rodo, kad tėvų įsitraukimas į vaiko gyvenimą, dėmesys bei laikas kartu išlieka svarbūs ir paauglystėje. Priešingai, tėvų atsiribojimas ir per didelis liberalumas šiame amžiaus tarpsnyje gali sietis su išaugusia rizikingo paauglių elgesio rizika, prastesniais mokymosi rezultatais ir kita.

Iki suaugystės, kol žmogus subręsta savarankiškam gyvenimui, mąstymas vis dar sparčiai lavėja ir keičiasi. Neuromokslo tyrimai atskleidžia, kad smegenų prieškaktinė skiltis, atsakinga už sprendimų priėmimą, pasekmių numatymą, ateities planavimą, kritišką galimybių ir rizikų įvertinimą bei sąmoningą emocijų reguliaciją formuojasi net iki 25 m. amžiaus.

Psichologiniai tyrimai pagrindžia, kad paaugliai neretai yra linkę mąstyti pernelyg idealistiškai ir tikėti savo nepažeidžiamumu: būti įsitikinę, kad „blogi dalykai nutinka kitiems, bet nenutiks man“.

Perėjimas iš vaikystės į paauglystę yra nelengvas metas visiems šeimos nariams. Seni bendravimo modeliai dažniausiai nebeveikia, o naujuosius – dar reikia atrasti.

Paauglystės raidos tikslas – užgimti naujai savarankiškai asmenybei, ieškančiai savo identiteto.

Tam iš tiesų būtina patirti laisvę, asmenines pergales ir klaidas, tad perdėta tėvų kontrolė gali trukdyti. Tačiau per didelė laisvė gali pakenkti, o klaidos – per daug kainuoti. Daug saugiau, kai paauglio pasaulio tyrinėjimas vyksta tam tikrose ribose, išlaikant artimą santykį. Pagrindinė tėvų ar globėjų užduotis ir yra suteikti tiek laisvės, kad paauglys galėtų veržliai augti, bet ne tiek, kad joje pasiklystų.

Taigi netiesa, kad savarankiškumo siekiantiems paaugliams nebereikia jų tėvų. Vaikams vis dar reikia ir visą gyvenimą reikės emocinio palaikymo, brandžių patarimų ir ryšio su tėvais.

MITAS

Konfliktai visada kenkia vaikų ir tėvų santykiams

Neretai į psichologines konsultacijas tėvai kreipiasi išsigandę kylančių konfliktų su vaikais. Tiek tėvai, tiek vaikai tokiose situacijose gali išgyventi nusivylimą, jausti kaltę ar liūdesį. Neretai gali atrodyti, kad kitose šeimose santykiai „idealūs“ ir „idealiems“ tėvams ar vaikams tokie sunkumai nekyla. Vis dėlto, kaip ir kiekviename realiame santykyje tarp artimiausių žmonių, taip ir tėvų-vaikų ryšyje neįmanoma išvengti intensyvių jausmų. Normalu, kad kartais susipykstame. Tiesa ta, kad konstruktyvūs konfliktai netgi gali būti naudingi tėvų ir vaikų santykiams!

Konstruktyvūs konfliktai lavina vaikų savarankiškumą, stiprina autonomijos ir savasties jausmą, kas leidžia atsiskirti nuo tėvų ir geriau suprasti, kas iš tiesų esu ir ko noriu. Tai padeda išsiaiškinti svarbius abiejų pusių poreikius ir kartu paieškoti galimybių juos suderinti.

Kylantis susierzinimo, pykčio jausmas dažniausiai yra savasties „advokatas“, parodantis, kokius poreikius dabar svarbiausia atliepti.
Gal reikėtų paauglius palikti ramybėje ir leisti jiems patiems tvarkytis su gyvenimo iššūkiais?

Siųsdamas įspėjamuosius ženklus, pyktis kiekvienam iš mūsų leidžia pasirūpinti savimi. Konfliktų metu gali būti išsakomi lūkesčiai ir pakovojama už tai, kad susitarimų būtų laikomasi, o asmeninės ribos nebūtų perženginėjamos. Taip pat konfliktų metu lavėja bendravimo įgūdžiai, tai padeda kūrybiškiau pažvelgti į situacijas ir rasti geriausius sprendimus kylančioms problemoms.

Abi pusės turi galimybę išreikšti susikaupusias emocijas, o sekdami tėvų pavyzdžiu vaikai modeliuoja emocijų raiškos būdus ir gali sustiprinti savo emocijų reguliacijos gebėjimus.
Siekiant, kad konfliktas vyktų konstruktyviai, reikalingos abipusės pastangos, įsiklausymas, pagarbos išlaikymas ir atvira komunikacija.
Svarbu vengti kaltinimų, perdėtų apibendrinimų („Tu visada…“; „Tu niekada…“), pertraukinėjimų, grasinimų, priekaištų ar manipuliacijos.
Jei emocijos tokios stiprios, kad elgesio kontroliuoti nepavyksta, verta atsitraukti ir prie klausimo sugrįžti po pertraukos.
Pravartu taikyti aktyvų klausymąsi, jausmus išsakyti vartojant „Aš kalbą“ ir dėmesį nukreipti ne į asmens ar jo savybių vertinimą, o problemos sprendimą.
Padeda prisiminti, kad tėvai ir vaikas yra viena komanda ir galima ne vienam kovoti prieš kitą, o kartu susivienyti prieš kylančias problemas. Praūžus šiai emocijų bangai, galima paieškoti būdų, kaip prieiti vienam prie kito ir sustiprinti ryšį.
Tėvų išsakytas atsiprašymas ar dėkingumas už bendradarbiavimą visuomet turi didžiulę ugdomąją reikšmę vaikams.
Jei konfliktų eigoje pavyksta išgirsti vienas kitą ir atliepti poreikius, tai gali būti auginanti patirtis, padedanti sutelkti ir sustiprinti tarpusavio santykius.
2248 1333 Vaikų linija
Pasidalinkite:
Start Typing