Labas, ar tau viskas gerai? Gali nesivargint atsakant, žinau kodėl skaitai mano žinute. Gyvenimas yra suknistas ar ne? Neturi draugų kuriems nerūpi o gal tavo tevai geriantys? Neatspėjau? Klysti, tiesiog neišsakiau visų problemų.
Nesižlok - randai matysis
Nesižudyk - esi reikalingas
Esu patyrus daug ką, bet aš vis dar čia, ta pati 14metė kuri galvojo apie savižudybe prieš 4 metus . Aš vis dar čia,vis dar šitame plokščiame pasaulį. Pusmetis man kaip 2 metai, o metai kaip visas 1000. Dienos bėga lėčiau kaip ir nykstantis ozono sluoksnis. Nemoku išsakyti savo minčiu nelabai didelė poetė aš. Bijau žmonių kaip vabalas žmogaus. Stresas? ah jis toks kvailys, visada isiterpia. Mokykla, oh shit kokia ji varginanti, nelabai ji padeda man, tik depresija varo. Daug nuotykiu patirtų, daug gerų momentų su mylimais žmonem. Eh bet tas suknistas veidas, jis toks spoguotas kokia as negraži… Negaliu dėtis šito rūbo visi iš manęs tyčiosis. Ko dar nepaminėjau, vaikino neturi :[ awhh jo tau net nereikia, jis to nevertas, pasirodyk pasauliui,išsakyk visa tai ką patiri, neprivalai viską kęsti viena. O svarbiause žinok, mes tave mylim <3

Labas Banalybe,
Taip šiuo metu pagolkas dar gerai, tik savęs žaloti neįmanoma nustoti, kad ir kaip stengiuosi.
Tėtis jau žino, kad žal9juosi, nes pati pasakiau, nes tiesiog būtų pasakę kas nors kitas.
Gyvenimas jau seniai užknuso tik vat nusižudyti nepavyksta, nes sutrukdo arba psichologė, arba socialinė, na kartais viena mokytoja. Sakydama ką veiksiu, kad negaliu dabar ateiti mokytis į grupę. Psichologė skambino, kad grįžti, nenorėčiau, kad ji ieškotų, tad grįžau. Aišku kelti telefono ragelio nenorėjau, bet neturėjau išeities. Ji būtų ėjusi manęs ieškoti o kad ji pergyentu nenoriu.
Žijau, kad man yra blogai, bet kreiptis pagalbos nebesinori, tiesiog aš laisvai pasidaviau emocijoms jr jausmams. Ir kažkaio atrodo, kad toliau pas nieka nebesilankysiu, mirsiu tai mirsiu. Nemėgstu dviveidžių žmonių. O jų pakankamai daug. Taip klasiokai manęs nemėgsta, mokykloje tik viena draige su kuria esam “Best friends forever”. Mūsų niekas neišskirs, mes abi verkėm visą laiką. O tuo labiau, kol esu ne Lietuvoj, tai kasdien verkiam, mes negalim viena be kitos, tai neįmanoma.

Džiaugiuosi, kad atradote jėgų viena su kita pasidalinti sunkiais
išgyvenimais. Beveik visi kartais susiduriame su tokiais gyvenimo etapais, kuomet atrodo taip
sunku, jog net sunku ištverti. Visgi savižudybė – ne išeitis. Vien tai, kad rašote čia, kalbatės apie savo jausmus, rodo, kad norite gyventi, tačiau kitaip, džiaugsmingiau.
Kartais vienam sunku susitvarkyti su užklupusiais sunkumais. Noriu padrąsinti jus kreiptis
psichologinės pagalbos – psichologą galite rasti mokykloje arba poliklinikoje. Arba gali paskambinti
į Vaikų liniją 116 111, kur gyvai galėsite aptarti sunkumus ir galimas išeitis. Taip pat galite mums parašyti laišką ar pasikalbėti “chate” su išklausyti pasiruošusiu savanoriu-konsultantu.

Banalybe
Labai teisingai viską parašei. Jeigu patyri krizę dabar, gali būti, kad
būsi laimingas po 4 metų. O jeigu nusižudysi, nebeturėsi galimybės
susigrąžinti malonių akimirkų… O juk tu nežinai, kaip jausiesi, pvz,
po 2 metų. O nusižudysi- jau nebesugrįši.

pirma,nemanau kad esu reikalinga šiam pasaulį,esu tik žmogus kurį galima stumdyti ir menkinti,mane apspardė,yra mėlynės? tai aišku kad yra?buvau kraujuota? žioma,praskėlė lūpą ir iš nosies pasipylė kraujas…
žinot,aš ne save žaloju,o tik savo kūna,tik dalelę to kas liko iš mano dužusios širdies ir sumenkintos,sumaitotos sielos…
buvo perdaug sunku viską ištverti ir tikrai neketinau dar kentėti viso to kas man nutikdavo mokykloje,su mokyklos meile ar prie draugių,nebegaliu pakelti to jausmo jog negaliu būti mylima,tad nusprendžiau pradėt save žaloti,pabandžiau,gal kiek patiko,bet dabar truputį gailiuosi ir prašau pagalbos…
padėkite man susidoroti su skausmu kuris slegia krūtinę,nebeleidžia kvėpuoti,padėkite pamiršti buvusius ir išsinarplioti iš patyčių liūno…
man reikia pagalbos ir kuo skubiau,kol dar viskas nauja,kol nepradėjau to daryti dažniau ir kol šis procesas neįsisenėjo…

Nera prasmes… nera meiles… nera laimes… ws nk neverta ir gyvenimas nk vertas… I don' care anymore…

Redaguotas Vaiku_linija (liep. 23, 2019 12:04:19)

Nera prasmes… nera meiles… nera laimes… ws nk neverta ir gyvenimas nk vertas… I don' care anymore…

Redaguotas Vaiku_linija (liep. 23, 2019 10:43:07)

Fantomas123
Nera prasmes… nera meiles… nera laimes… ws nk neverta ir gyvenimas nk vertas… I don' care anymore…

Beveik visi kartais susiduriame su tokiais gyvenimo etapais, kuomet atrodo taip sunku, jog net sunku ištverti. Kartais vienam sunku susitvarkyti su užklupusiais sunkumais. Noriu padrąsinti tave kreiptis psichologinės pagalbos – psichologą gali rasti mokykloje arba poliklinikoje. Arba gali paskambinti į Vaikų liniją 116 111, kur gyvai galėsi aptarti šiuo metu kylančius jausmus. Vistik, diskusijose prašom bendrauti pagarbiai, nežeidžiant ir neskaudinant kito diskusijų dalyvio.

Geriau mirčiau, nei gyvenčiau… Visi sako, kad savižudybė ir savižala ne išeitis tačiau man tai vienintelė išeitis… Palikt gyvenima. Mažiau žmonių kentės su manim bendraudami, nes greit to nebereikės(bendrauti su manimi).

Sveika Pupa123.

Aš seniau galvojau apie savižudybę, jaučiu tavo skausmą, seniau jaučiausi panašiai, planavau, kaip nusižudyti… Bet dabar esu gyva.

Jei norėtum, galėtume susitikti pasikalbėti. Arba patylėti, nesvarbu. Svarbu susitikti. Ar norėtum?