Ką daryti, kai patyčios mokykloje tampa neatsiejama kasdienybės dalimi, o pagalba – vėluoja ar visai nepasiekia vaiko? Kaip keisti sistemą, kad prevencija nebūtų vien mokyklų rūpestis, o taptų visos valstybės atsakomybe? Šie klausimai buvo nuolat keliami Pasauliniame forume prieš patyčias, kuris 2025 m. birželį vyko Stavangeryje, Norvegijoje. Tai didžiausias tarptautinis renginys šia tema, subūręs ekspertus, tyrėjus ir politikos formuotojus iš daugiau nei 50 šalių.
Renginyje dalyvavusio Vaikų linijos vadovo dr. Roberto Povilaičio, teigimu, forumo patirtys aiškiai parodė: Lietuva turi moralinę pareigą žengti toliau: „Jei norime tikrų pokyčių, reikia ne pavienių priemonių, o duomenimis grįstos, įstatymais ir politiniais sprendimais įtvirtintos patyčių prevencijos politikos“.
Nebegalime leisti sau tylėti: laikas permąstyti patyčių prevenciją Lietuvoje
Klausydamasis kitų šalių pranešimų apie tai, kaip galima veiksmingai spręsti patyčias tiek mokyklose, tiek internete, dr. R. Povilaitis dar kartą įsitikino – Lietuva turi visas galimybes eiti pokyčių keliu, tačiau tam reikia ilgalaikės strategijos ir politinės valios.
„Neturime teisės nuleisti rankų. Neleistinai daug vaikų Lietuvoje vis dar patiria patyčias, o pagalbos jie sulaukia per vėlai arba visai negauna“, – pabrėžia jis. Pasak Vaikų linijos vadovo, gerai, kad Lietuvoje patyčių apibrėžimas ir tam tikros priemonės yra minimos Švietimo įstatyme, tačiau šiandien situacija reikalauja naujo žvilgsnio ir atnaujintų sprendimų.
„Turime peržiūrėti Švietimo įstatymą, pasitelkti kitų šalių patirtis ir įvertinti, kokie teisiniai mechanizmai iš tiesų veikia. Reikia aiškiai apibrėžti, kas atsakingas už patyčių situacijos sprendimą, ką daryti, jei problema mokykloje nesisprendžia, ir kokios išorinės institucijos galėtų padėti išjudinti įstrigusias situacijas,“ – sako dr. R. Povilaitis.
Kaip sako dr. R. Povilaitis, patyčių sprendimas turi būti įtvirtintas teisėje, politikoje, savivaldybių praktikoje, o ne paliktas tik mokykloms.
Prevencija su stuburu: politika, partnerystės ir planas
Vaikų linijos vadovas siūlo ne tik gilinti atsakomybės apibrėžimą teisės aktuose, bet ir skatinti Lietuvos valdžios institucijas diegti kitų šalių gerąsias praktikas – ypač ten, kur patyčių prevencija yra įtvirtinta kaip nacionalinis prioritetas, o veiksmai planuojami strategiškai, nuosekliai ir remiantis duomenimis.
„Svarbu, kad planuojant prevencijos politiką ir veiksmus, būtų remiamasi duomenimis – kaip pavyzdžiui, Airijoje, kur veikia išsamus vyriausybės patvirtintas veiksmų planas su daugiau nei 60 priemonių – „Cineáltas: veiksmų planas kovai su patyčiomis“ (2022–2027 m.), – dalijasi dr. R. Povilaitis ir priduria, kad žodis Cineáltas reiškia „gerumas“ arba „pagarba“ airių kalba, o planas pabrėžia įtrauktį, saugumą ir pagarbą kiekvienam vaikui švietimo sistemoje.
„Taip pat turi veikti tarpinstitucinis bendradarbiavimas, kaip, pavyzdžiui, Norvegijoje veikiantis nacionalinis partnerystės tinklas prieš patyčias (Partnerskap mot mobbing), šiuo metu vienijantis 16 valstybinių institucijų, profesinių sąjungų ir nevyriausybinių organizacijų“, – sako Vaikų linijos vadovas.
Nuo 2016 m. veikiančio tinklo tikslas – užtikrinti, kad kiekvienas vaikas galėtų augti saugioje, įtraukioje atmosferoje tiek darželyje, tiek mokykloje, tiek laisvalaikio veiklose. Tinklas remiasi tęstinumo principu – partnerystės sutartys sudaromos ketverių metų laikotarpiui, o veiklos planuojamos strategiškai, užtikrinant nuoseklią pažangą.
Vienas svarbiausių Norvegijos tinklo prieš patyčias uždavinių – stiprinti įvairių sričių specialistų kompetencijas: partneriai organizuoja mokymus, dalijasi tyrimais, rengia metodines priemones pedagogams ir ugdymo pagalbos specialistams.
Tarpinstitucinis bendradarbiavimas yra esminis veiklos principas – į patyčių prevenciją įtraukiamos ne tik ugdymo įstaigos, bet ir savivaldybės, tėvų organizacijos, profesinės sąjungos bei nevyriausybinis sektorius. Be to, tinklas aktyviai veikia viešosios politikos ir komunikacijos srityse – inicijuoja nacionalines kampanijas, organizuoja diskusijas bei dirba tam, kad patyčių prevencija liktų svarbiu klausimu politinėje darbotvarkėje.
Kaip sako dr. R. Povilaitis, Lietuvoje Vaikų linijos veikla atliepia daugeliui šių krypčių, tačiau esminiai pokyčiai įmanomi tik tada, kai įsitraukia valstybės institucijos, savivaldybės ir politikos formuotojai. „Mes galime siūlyti sprendimus, bet būtinas nacionalinis planas, duomenų analizė ir veiklos vertinimas“, – sako jis.
Prevencija už mokyklos ribų: bendruomenės, internetas ir naujos atsakomybės
Kai kurių šalių patirtis rodo, kad labai svarbus yra tarpininko vaidmuo – pavyzdžiui, Patyčių ombudsmenai Norvegijoje arba Švedijos Mokyklų inspekcija (Skolinspektionen), kuri turi specialų padalinį, nagrinėjantį žeminančio elgesio, patyčių ir diskriminacijos atvejus, kai mokyklos jų neišsprendžia tinkamai. „Tokios struktūros padeda išjudinti problemas, kai jos „įstringa“ mokykloje“, – sako dr. R. Povilaitis.
Airijos Dublino universitete nuo 1996 m. veikiantis Nacionalinis mokslinių tyrimų ir pagalbos centras prieš patyčias vykdo plataus masto mokslinius tyrimus apie patyčias tiek fizinėje erdvėje, tiek elektroninėje, diskriminaciją ir socialinę atskirtį mokyklose, darbe, internete ir kitose aplinkose.
Be tyrimų, centras konsultuoja vyriausybę, kuria prevencijos programas, teikia metodinę medžiagą mokykloms, rengia mokymus pedagogams ir kuria informavimo kampanijas. Anot, dr. R. Povilaičio, ir Lietuvoje panašus centras galėtų tapti svarbiu žinių ir strateginių sprendimų židiniu.
Norvegijoje viešėjęs Vaikų linijos vadovas pateikia pavyzdžius, kaip į patyčių problemos sprendimą įsitraukia savivaldybės – štai, Oslo miestas kiekvienais metais analizuoja situaciją ir vykdo nuoseklią patyčių prevenciją.
Naujos patyčių formos: nuo ekranų iki DI įrankių
Forume daug dėmesio skirta ir elektroninėms patyčioms – vis augančiai problemai, kuri dažnai vyksta nebe klasėje, o virtualioje erdvėje. JAV Elektroninių patyčių tyrimų centro įkūrėjas ir Floridos Atlanto universiteto profesorius dr. Sameer Hinduja pristatė nerimą keliančius duomenis apie tai, kaip jauni žmonės naudoja dirbtinį intelektą skaudinti – generuoja įžeidžiančius vaizdus ar melagingą informaciją, kuri virsta nauja psichologinio smurto forma.
Elektroninės patyčios tampa vis išmanesnės ir sunkiau suvaldomos. Vaikai dažnai atsiduria be suaugusiųjų paramos ten, kur patyčios plinta greičiau nei spėjama reaguoti – socialiniuose tinkluose, žinučių grupėse ar žaidimų platformose. Dirbtinio intelekto įrankiai, nors ir turi milžinišką potencialą, gali būti pasitelkti ir žalai daryti.
Tokia situacija rodo, kad būtina stiprinti skaitmeninį raštingumą, aiškiai apibrėžti atsakomybę internete bei ieškoti būdų, kaip į prevenciją įtraukti technologijų sektoriaus atstovus. Patyčių sprendimas šiandien turi vykti ne tik klasėje, bet ir algoritmų valdomame virtualiame pasaulyje.
