Išleisti vaiką į vasaros stovyklą – ypač jei tai pirmas kartas – gali kelti daug klausimų: ar jam ten gerai seksis, ar nesijaus vieniša/s, ar ras draugų, ar bus saugus / saugi.
Kad padėtume pasiruošti stovyklų sezonui ramiau, drauge su Vaikų linijos psichologe dr. Jurgita Smilte Jasiulione atsakome į dažniausiai tėvų užduodamus klausimus. Šis pokalbis apie pasitikėjimą vaikais, dėmesį jų jausmams, taip pat apie tėvų nerimą ir kaip padėti sau ir vaikui gerai išgyventi šią svarbią patirtį.
Kaip išsirinkti tinkamą stovyklą vaikui?
Pradedant planuoti vaiko laisvalaikį vasarą yra labai svarbu atsižvelgti į keletą dalykų. Pirma – įsivardyti, kam mano vaikas yra pajėgus, kokios yra jo raidos galimybės. Juk vienokią stovyklą rinksimės antraklasiui, pirmą kartą keliaujančiam stovyklauti, dar kitokią – paaugliui, jau turinčiam daug stovyklavimo patirčių. Svarbu apgalvoti, ar vaikui bus jauku likti visą savaitę be tėvų, kiek jis yra savarankiškas, o kokios pagalbos jam / jai reikia.
Antra, kas patiktų mano vaikui? Ir čia jau labai svarbu, kad ne vieni suaugusieji spręstų, bet būtinai į sprendimą įtrauktų ir patį vaiką.
Trečia – įvertinti, ar išsirinktos stovyklos yra saugios mano vaikui ir ar jų vertybės mūsų šeimai tinkamos. Prieš apsisprendžiant leisti vaiką į stovyklą, yra svarbu išsiaiškinti, kokie suaugę žmonės ten bus, kaip jie yra paruošti bendrauti su vaikais, kokios yra stovyklos taisyklės ir kaip bus sprendžiamos sudėtingos situacijos (pavyzdžiui, patyčios tarp vaikų). Atsižvelgus į visus šiuo dalykus galite tikėtis, kad stovyklos patirtis vaikui bus ir smagi, ir vertinga, ir saugi.
Kaip paruošti vaiką pirmai stovyklai, kad jis jaustųsi saugiai ir drąsiai?
Nepriklausomai nuo to, ar vaikas važiuoja pirmą kartą į stovyklą, ar penktą – visuomet svarbu padėti vaikui pasiruošti ir nusiteikti stovyklai. Žinoma, jei vaikas jau penktą kartą važiuoja į tą pačią vietą pas tuos pačius stovyklos organizatorius – gali būti, kad didelio pasiruošimo jam nereikės. Juk jis jau pažįsta vietą ir žino, ko ten galima tikėtis. Tai, kas padeda vaikai pasiruošti stovyklavimui, yra:
- Pokalbiai su vaiku, kaip jis jaučiasi artėjant stovyklai, kokių klausimų ar jausmų jam / jai kyla.
- Kartu su tėvais pažiūrėjimas stovyklos programos, taisyklių, galbūt nuotraukų iš ankstesnių stovyklų ir aptarimas, kas programoje atrodo įdomiausia, kokios veiklos vaikas labiausiai laukia ir pan.
- Pagalba susiruošiant daiktus stovyklavimui – tik svarbu nesudėti visų daiktų už vaikui, bet padėti jam / jai susiplanuoti ir susipakuoti daiktus. Labai svarbu, kad vaikas pats susidėtų tai, ko jam reikia – tai padės jam labiau jausti kontrolę, aiškiau žinoti, ką jis turi. Tėvai gali padėti susidaryti reikalingų daiktų sąrašą, kartu su vaiku pasižiūrėti, ką atsivežti prašo organizatoriai, ar kaip tik – kokių daiktų negalima vežtis.
- Aptarimas įvairių situacijų, kurios gali kelti iššūkių vaikui. Žinoma, svarbu neužversti vaiko bauginančia informacija ar scenarijais, kurie kartais sukasi ir tėvų galvoje (o jei mano vaikas ten nesusiras draugų? o kas jį paguos, kai jam bus liūdna?), tačiau paprastai tėvai yra pastebėję, kokių iššūkių vaikui gali kilti nepažįstamoje aplinkoje (pvz. nedrąsu paprašyti pagalbos). Tad verta ir įvardyti tas situacijas, su kuriomis paprastai vaikui kyla iššūkių ir aptarti, kaip galima jose elgtis.
- Susitarimas, kiek dažnai ir kaip bendrausite. Kartais tai yra numatyta stovyklos taisyklėse (pvz., kad telefonai vaikams duodami tik vakarais tam tikru laiku), o kartais galite susitarti, kaip dažnai vaikas jums turėtų ir galėtų su jumis susisiekti.
Kaip tėvams susitvarkyti su savo nerimu, kai vaikas išvyksta į stovyklą?
Kartais gali kilti pagunda išleisti vaiką su žinute „Jei tik kas – skambink man, iškart atlėksiu tavęs pasiimti!”. Gali skambėti rūpestingai, bet kartu vaikui siunčiate žinutę – „Oi oi, stovykla pavojinga vieta ir be manęs ten neišsiversi”.
Neretai toks pažadas slepia tėvų nerimą ir baimę, kad vaikui iškils neįveikiamų sunkumų. Todėl pirmiausia svarbu būti atidiems savo jausmams ir jei nerimaujame – apie savo nerimą kalbėtis su kitu suaugusiu žmogumi: sutuoktiniu, partneriu, draugu.
Labai svarbu atminti, kad jei apie savo nerimą transliuosime vaikui – jam tai bus papildoma našta ir, aišku, tai nepadės jam sklandžiai dalyvauti stovyklos veiklose. Jei žinote apie savo polinkį nerimauti, pagalvokite, kas jums pačiam / pačiai padėtų jaustis ramiau. Pavyzdžiui, gali būti verta prieš išleidžiant vaiką susisiekti su stovyklos vadovais ir trumpai aptarti, kaip stovykloje reaguojama į vienas ar kitas situacijas?
Ką daryti, kai vaikas skambina pirmą vakarą iš stovyklos ir prašo parsivežti namo?
Natūralu, kad pirmos dienos stovykloje vaikui gali būti itin sunkios – nauja aplinka, nauji žmonės, įspūdžių gausa, o paskambinus tėvams – dar ir ilgesys sukyla. Kai vaikas jau pirmą vakarą paskambinęs prašo parsivežti namo, svarbu neskubėti to daryti: pirmiausia reikia nuraminti savo nerimą (nes tėvams tikrai būna neramu išgirdus stovykloje verkiantį savo vaiką) ir pokalbio metu suprasti, ką jaučia vaikas.
Patyrinėkit, iš kur kyla noras važiuoti namo – ar iš ilgesio, ar iš jausmo, kad čia dar neturiu draugų, o gal iš didelio nuovargio, ir tada ieškokit būdų, kaip vaikas gali nusiraminti bei įveikti pirmąją dieną kilusius iššūkius.
Svarbu tėvams atminti, kad kai vaikas, gavęs emocinės paramos ir palaikymo, įveikia pirmųjų dienų stovyklos iššūkius – jis įgauna naujų įgūdžių dorotis su nežinomybe, ilgesiu, nuovargiu, kurie jam pravers ir ateityje. Ir svarbiausia – į tolesnį gyvenimą nešis žinutę „aš galiu įveikti kilusius iššūkius“, kad įvairūs sunkūs jausmai praeina, tik svarbu, kad šalia esantys suaugusieji palaikytų ir išklausytų.
Tačiau jei vaikas pokalbio metu pasakoja apie skriaudą, žeminantį elgesį – svarbu kuo išsamiau išsiaiškinti, kas tiksliai įvyko ir būtinai susisiekti su stovyklos vadovais. Natūralu, kad stovykloje vaikams užtrunka laiko užmegzti pažintis, susidraugauti, priprasti prie stovyklos rutinos ir veiklų, tačiau agresyvaus ar žeminančio kitų žmonių elgesio vaikas turi nepatirti, tad tokioje situacijoje svarbus suaugusiųjų dėmesys ir pagalba tokį elgesį sustabdant.
Kaip pasikeičia vaikų elgesys po stovyklos ir ką tai reiškia?
Natūralu, kad po intensyvios stovyklos patirties vaikas gali grįžti pasikeitęs – ir ne visada iškart švytintis nuo įspūdžių. Dažnai grįžta pavargęs, jautresnis, tylus ar net kiek uždaras – tai visiškai normalu. Stovykla yra labai intensyvi aplinka: daug naujų žmonių, veiklų, emocijų. Net jeigu vaikas puikiai praleido laiką, jo nervų sistemai reikės laiko „perdirbti“ visą patirtį.
Tad jei vaikas pirmą vakarą grįžęs tiesiog nori būti vienas / viena, nenori daug kalbėti ar greitai suirzta – tai nebūtinai ženklas, kad stovykla buvo nesėkminga. Kartais vaikams tiesiog reikia ramybės, artimųjų apkabinimo, žinomo maisto, savo lovos.
Tačiau verta atkreipti dėmesį, jei tokie elgesio pokyčiai užsitęsia – pavyzdžiui, vaikas ilgą laiką liūdnas, užsidaręs, nenori grįžti į įprastas veiklas, vengia kalbėti apie stovyklą ar net sako, kad nebenori niekur važiuoti. Tokiu atveju, svarbu kantriai ir švelniai pasikalbėti – ne iškart spaudžiant „papasakok, kas nutiko“, bet labiau kuriant saugią erdvę, kur vaikas galėtų pasidalinti tuo, kas jam liko sunku.
Jei iš pokalbio išryškėja, kad vaikas stovykloje patyrė nesaugių ar žeminančių situacijų – verta apie tai pranešti stovyklos organizatoriams, o jei reikia – pasitarti su psichologu. Tačiau dažniausiai – net jei buvo sunkumų – stovykla tampa augimo erdve. Ir vaikas gali iš jos grįžti ne tik pavargęs, bet ir… truputį paaugęs. Tėvams svarbu tai pastebėti, įvertinti ir sustiprinti – parodyti vaikui, kad pastebėjome jo drąsą, savarankiškumą, gebėjimą būti be mūsų.
Tai padeda vaikui ne tik prisiminti stovyklą su šiluma, bet ir patikėti – „aš galiu daugiau, nei man kartais atrodo“.
