Dauguma tiek mūsų fizinių bruožų, tiek būdo savybių yra dalinai arba pilnai paveldimos. Pavyzdžiui, ūgis – genai nulemia koks jis bus. Aplinka gali turėti įtakos, bet labai nedaug. Dauguma žmonių susitaiko su tuo, kad negali keisti savo ūgio, batų dydžio, tiesiog jie tokie gimė.

Svoris taip pat paveldimas, jei vertinsime per ilgą laiką. Genai nulemia, koks bus svoris, kokia bus kaulų, liesų audinių ir riebalinio audinio masė. Mūsų kūnai turi genetiškai nulemtą svorį, su kuriuo jaučiasi geriausiai ir stengiasi tokį palaikyti. Tai vadinama pusiausvyros tašku (angl. set point).

Mūsų kūnai turi daug mechanizmų, cheminių reakcijų, kuriomis palaiko tam tikrą svorį. Pavyzdžiui, jei valgai daugiau nei reikia kūnui, jis pagreitina medžiagų apykaitą, nežymiai pakelia kūno temperatūrą ir papildoma energija išsiskiria su šiluma. Ir priešingai, jei suvalgai mažiau nei reikėtų kūnui – sulėtėja medžiagų apykaita, kad saugotų energiją, sustiprėja alkio jausmas, pradedi daugiau galvoti apie maistą. Šie mechanizmai mums labai reikalingi. Bandymai palaikyti mažesnį svorį nei jo natūralus pusiausvyros taškas baigiasi nuolatine ir sunkia kova su šiais mechanizmais. Nuolatinės mintys apie maistą ir svorį tampa tokios intensyvios, kad neįmanoma sutelkti dėmesio niekur kitur, o dėl sustiprėjusio alkio gali atsirasti persivalgymai, dėl kurių svoris padidėja, vystytis valgymo sutrikimai. Būtent dėl to dietos, maisto ribojimas yra tokie neveiksmingi.

Genetiškai taip pat paveldime, kuriose vietose kaupsis riebalai ir nei mitybos nei sporto pagalba mes negalime tose vietose sumažinti riebalų kiekio. Galima sutvirtinti raumenis, galima sumažinti bendrą riebalų kiekį, bet niekas negali pasirinkti, kurioje vietoje neteks riebalų.

Tai ką daryti, jei tavo kūno svoris ar kūno sudėjimas kitoks nei norėtum? Galime grįžti prie pavyzdžio su ūgiu arba batų dydžiu: juk niekam nekyla mintis dietų ar „sveiko maisto“ pagalba susimažinti ūgį ar batų dydį. Tada galime priminti sau, kad yra kaip yra, mes negalime pakeisti genų. Bet mes galime priimti savo kūną, gerai jame jaustis, atliepti jo poreikius, patirti malonumą. Kūno poreikiai taip pat svarbūs kaip ir visi kiti poreikiai. Gyvenimą mes patiriame per kūną.

Kas atsitinka, kai mes renkamės tik „sveiką“ maistą? Kurį laiką tarsi ir viskas gerai. Tačiau kūnas turi savo poreikius ir gali būti, kad pritrūksta maistinių medžiagų arba „tikrų“ produktų (tai ypač pasijaučia, kai bandome kažkokius produktus pakeisti neva sveikesniais, pvz, cukrų – saldikliais, kvietinius miltus – avinžirnių ar kitais miltais, kepti keksiukus be kiaušinių ir pan.). Maistas tarsi ir skanus, bet jo pavalgius kažkodėl labai norisi tam tikrų produktų.

„Dietinėje“ kalboje maistas skirstomas į „gerą“ arba „blogą“, „leidžiamą/draudžiamą“, netgi „nuodėmingą/nenuodėmingą“, būna daug taisyklių. Griežtos taisyklės suvaržo, skatina „viskas arba nieko“ mąstymą. Tai reiškia, kad kai laikausi taisyklių – esu gera(s), o kai nesilaikau – bloga(s). Kai nepavyksta valgyti vien „gero“ maisto – apima jausmas, kad viską sugadinau ir gali kilti minčių laikytis dietų ar dar labiau griežtinti taisykles, kas sukelia nenormalų valgymą ir vėl užveda naują dietų-persivalgymo ciklą.

Gerai yra valgyti sveikatai palankų maistą, tačiau labai svarbu yra ne sekti taisyklėmis, kas yra „sveika“ ar „nesveika“, bet klausytis savo kūno poreikių. Kartais mes norime vieno maisto, kartais norime kitokio ir tai normalu. Nenormalu yra skirstyti maistą į „sveiką/nesveiką“. Nenormalu jausti kaltę pavalgius. Negalime teigti, kad didesnio kūno žmogus kiekvieną kilogramą užsidirbo per daug valgydamas. Moksliniai tyrimai rodo, kad didesnio kūno žmonės nevalgo daugiau „nesveiko“ maisto nei liekni.

Dalis mūsų maisto suteikia mums maistinių medžiagų, kita dalis, vadinamasis pramoginis maistas – suteikia malonumą. Visas maistas mums reikalingas, o valgant svarbu klausytis savo kūno pojūčių. Juk jei visą dieną valgysi tik pramoginį maistą, pvz., tik šokoladą, iš pradžių bus skanu, bet paskui jausiesi blogai, pykins, jausi vangumą. O kaip bus, jei valgysi tik daržoves? Kamuos alkis, mintys apie maistą, norėsis saldumynų, bus silpna… Ar norisi taip jaustis? Todėl svarbu klausytis ir pajusti, kada jau užtenka malonumo, kada norisi kitokio maisto. Pramoginis maistas kaip ir kitos pramogos padeda atkurti pusiausvyrą gyvenime, teikia malonumą ir yra normali subalansuotos mitybos dalis.

Mes gyvename visuomenėje, kur labai skatinamas dietinis mąstymas, raginama stebėti savo kūno formas, svorį. Žmonės, susirūpinę svoriu, dažnai ne tik sveriasi, bet ir tikrina savo kūno formas kitais būdais, pvz, daug laiko tikrina savo atvaizdą veidrodyje, lygina savo kūną su kitų kūnais, ar tais, kuriuos mato žiniasklaidoje ar socialiniuose tinkluose, gnaibo odą matuodami riebalų kiekį, matuoja kūno apimtis centimetrine juostele arba rankomis, vis tikrina, kaip guli drabužiai ant kūno, ar jie ne per siauri.

Darbe labai dažnai girdžiu: jei gerbsiu (ar mylėsiu) savo kūną, nedėsiu pastangų ir sustorėsiu. Ir priešingai: jei nuolat save graušiu, nemėgsiu kūno, bus lengviau prisiversti sportuoti ar pan. Ne. Budrus svorio ar kūno formų stebėjimas skatina nerimauti dėl kūno. Nerimas dėl kūno verčia nerimauti dėl maisto. Kol kariausi su savo kūnu, bus sunku gerai jaustis ir tinkamai maitintis. Neapykanta, nepagarba kūnui nepadeda gerai jaustis, nepadeda sulieknėti, savęs graužimas kaskart užlipus ant svarstyklių taip pat nepadeda sumažinti svorio. Moksliniai tyrimai rodo, kad kuo daugiau skiriama dėmesio kūnui, tuo labiau žmogus būna savimi nepatenkintas.

Kai kurie žmonės elgiasi priešingai – visai vengia žiūrėti į veidrodį, nešioja per didelius drabužius, vengia pirkti drabužius ar matuotis juos, vengia paplūdimio, baseino. Vengiant susidurti su kūnu, budrumas išlieka, baimė ir nepasitenkinimas kūnu stiprėja.

Tai ką daryti – tiesiog nekreipti dėmesio? Nereikia ignoruoti kūno, svarbu jį gerbti. Tai nereiškia, kad reikia nekreipti dėmesio į sveikatą. Iš tiesų gerbti kūną, reiškia rūpintis savimi, savo sveikata. Tam, kad gerbtum kūną, tau nebūtinai turi patikti kiekviena kūno dalis. Gerbti kūną – tai pagarbiai su juo elgtis ir tenkinti jo pagrindinius poreikius.