Kompleksai ir nepasitikėjimas savimi: kaip įveikti?
Akimirką pagalvok:
- Ar kada nors teko nerimauti dėl savo išvaizdos – „mano kojos kreivos…“, „mano plaukai pasišiaušę“, „niekur neisiu iš namų, nes atrodau baisiai“?
- Ar bent kartą teko patirti atstūmimą, nes buvai „ne toks ar ne tokia“, kaip tikisi tau svarbūs žmonės?
- O gal prisimeni nesėkmę, po kurios ėmei vengti tam tikrų situacijų ar nedaryti to, ką norėtumei daryti?
Jei į bent vieną klausimą atsakei teigiamai – vadinasi tau teko susidurti su kompleksais ir nepasitikėjimu savimi. Ir su situacijomis, kuriose kompleksai atsiranda.
Visi yra patyrę panašių dalykų, tačiau ne visus kompleksai vienodai veikia. Jei jauti, kad nepasitikėjimas savimi tave slegia ar trukdo užsiimti mėgstamomis veiklomis – pasikalbėk apie tai su Vaikų linijos savanoriais internetu ar telefonu.
Kas yra kompleksai?
Kompleksai – tai įvairios neigiamos mintys apie save, apie tai, kokie nepakankami ar netobuli mes esame. Tai skaudūs, jautrūs taškai, kurie lemia mūsų savivertę ir elgesį tam tikrose situacijose. Dar kitaip – tai vidinis balsas, kuris mus kritikuoja:
- Oi, tik neišsižiok, nes tikrai nusišnekėsi.
- Sėdėk namuose, nes baisiai atrodai
- Galvoji, kad kam nors įdomi tavo nuomonė? Atsipeikėk!
Skamba ne kaip mūsų mintys, o kaip kažkieno mums „įdėtos“ žinutės? Taip ir yra: nepasitikėjimas savimi ir kompleksai atsiranda girdint menkinančius komentarus ar skaudžią kritiką apie save, lyginant save su kitais, nuolat atrandant įrodymų, kad esi „menkesnis ar menkesnė“ už kitus, kol galiausiai įsirašome vidinę tiesą – „aš esu nepakankamas ar nepakankama“.
Kompleksai būna patys įvairiausi:
- Dėl išvaizdos. Nerimaujame dėl kūno sudėjimo, veido bruožų, to, kaip atrodo plaukai ar turimi drabužiai.
- Dėl gebėjimų. „Negražiai rašau, nepakankamai sportiškas, negražiai piešiu ar mano balsas baisus“.
- Dėl to, kokie esame santykiuose ar įvairiose socialinėse situacijose – „manęs nemėgsta, per drovus, per tylus, nemoku kalbėti, per daug kalbu“.
Kaip atsiranda nepasitikėjimas savimi ir jį lydintys kompleksai?
Kartą Miglė, kuriai tuo metu buvo septyneri, nutarė padaryti siurprizą mamai ir iškepti jai pyragą. Jai atrodė, kad viskas einasi puikiai – nesvarbu, kiek cukraus ar miltų pribyrėjo ant grindų, svarbiausia, kokia bus laiminga mama, kai ji paragaus Miglės iškepto pyrago! Bet mama įėjusi į virtuvę tik išbarė Miglę: „Kokia baisi netvarka! Kiek kartų dar turėsiu tau kartoti, kad jei nemoki padaryti tvarkingai – geriau visai nedaryk! Dabar per tave pusę dienos turėsiu tvarkyti virtuvę!..“. Nors mamos žodžiai buvo kitokie, Miglės viduje skambėjo: „Aš esu nevykėlė ir supykdžiau mamą“.
Kai Miglė mokėsi pradinėje mokykloje, klasiokai kartais mesteldavo jai pašaipius komentarus: „fu, koks baisus piešinys“, „Migle, gal gali greičiau bėgti? Per tave tuoj pralaimėsim“. Šiuose vaikų komentaruose Miglė „girdėdavo“: „Aš esu nevykėlė ir man nesiseka, kad ir kaip stengčiausi“
Pamažu tai tapo jos vidine tiesa. Dabar Miglei 15-ka ir ji stengiasi būti nematoma. Ir net kai jai siūlo imtis iniciatyvos, imtis kažką nuveikti – ji atsisako, galvodama: „ne, aš negaliu to daryti, man vis tiek nepavyks“
Miglės istorija atkleidžia, kaip susiformuoja kompleksai:
- Viskas prasideda nuo skausmingo įvykio – išgirstos kritikos, patirto atstūmimo, nesėkmės patyrimo.
- Taip mūsų vidiniame pasaulyje atsiranda pirmasis emocinis įspaudas su neigiama žinute apie save: “aš nemoku reikšti savo minčių“, „esu netikęs ar netikusi“
- Kartojantis panašioms situacijoms pradeda formuotis neigiamas įsitikinimas apie save – “aš tokia ar toks esu”. Tai tampa vidine tiesa, nors ji ir nėra teisinga.
- Galiausiai, kad apsisaugotų nuo skausmo, žmogus ima keisti savo elgesį – vengti tam tikrų situacijų, siekti kompensuoti tą “netobulumą” (perdėtai stengtis būti gražiausiu, šauniausiu ir pan.). Taip kompleksas pradeda mus valdyti.
Ar yra tobulų žmonių, kurie dėl nieko nekompleksuoja?
Gali atrodyti, kad yra žmonių, kurie nekompleksuoja. Juk greičiausiai matote tokių „tobulų“ žmonių socialinėje medijoje, kokie pasitikintys savimi ir nepriekaištingi atrodo tie, kuriais žavitės. Tačiau tiesa yra ta, kad visi skirtingais gyvenimo etapais abejojame savimi, nepasitikime ar ribojame save dėl to, kad turime kompleksų. Net ir žmogus, kuris atrodo labai pasitikintis savimi, neretai turi „nematomų“ kompleksų – tiesiog moka juos valdyti ir neleidžia kompleksams užvaldyti jo gyvenimo.
Tad svarbu ne siekti „neturėti kompleksų“, o stengtis pažinti juos ir neleisti jiems valdyti tavo gyvenimo. Kai suprantame, iš kur kompleksai kyla, ir priimame save net su savo trūkumais, kompleksai praranda galią. Gal ir įsijungia tas vidinis balsas, sakantis “tau nepavyks” – tačiau mokame jį nutildyti, tvirtai pasakydami „tu to nežinai, tai ir neaiškink man“.
Kaip įveikti kompleksus ir labiau pasitikėti savimi?
1
Ginčykis su vidiniu balsu, kuris apie tave sako neigiamus dalykus.
Kas kartą, kai kyla mintis „esu negraži“, „esu nuobodus“ – sustok ir paklausk: „Kas taip pasakė?“ Ar tikrai tai faktas, ar kažkieno balsas, kurį laikas užtildyti?
2
Stenkis pažinti save, o ne būti „toks / tokia kaip kiti“.
Socialiniai tinklai ir kita aplinka neretai bando pasakyti, koks ar kokia turi būti. Bet kuo labiau stengiamės atitikti tuos lūkesčius ar būti panašūs į kitus – tuo labiau tolstame nuo savęs. Pasitikėjimas atsiranda ne tada, kai tampi „tobulas/a“ – jis atsiranda tada, kai priimame savo netobulumus.
3
Daryk tai, ko bijai – mažais žingsniais.
Pasitikėjimas savimi užauga iš patyrimo. Jis auga, kai veiki ir bandai – net jei labai baisu. Tad tavo vidinis balsas mokosi sakyti „aš galiu“ kiekvieną kartą, kai išdrįsti:
- Pasakyti nuomonę, nors balsas virpa ir sunku rasti žodžių.
- Išbandyti kažką naujo, nors ir labai nedrąsu.
- Bendrauti su kitais žiūrėdama(s) į akis net ir tada, kai nerimauji dėl savo išvaizdos.
O jei pabandžius nepavyko taip gerai kaip norėjosi – primink sau „man šįkart nepavyko, bet aš mokausi“. Taip pamažu tavo vidiniame pasaulyje vis daugiau vietos gali užimti ne kritikuojantis, o palaikantis balsas.
Visi kartais jaučiame spaudimą – būti tobulesni, šaunesni, gražesni. Bet ar perkeitę viską savyje tikrai tapsime laimingesni? Yra ir kitas kelias – ne siekti tobulumo, o mokytis priimti save tokį/ią, koks/ia esi ir atrasti, kokias savo savybes galiu paversti savo stiprybėmis. Šis kelias nėra paprastas ar lengvas. Bet jis veda į savęs pažinimą, savęs priėmimą ir buvimą savimi, o ne tuo, kuo tave nori matyti kiti.
Atmintinė
Kompleksai atsiranda, kai girdime kritiškus ar žeminančius komentarus savo atžvilgiu ir nuolat lyginame save su kitais, „tobulesniais“ žmonėmis.
Svarbu ne „neturėti kompleksų“, bet stengtis juos pažinti, suprasti, kaip jie atsiranda ir neleisti kompleksams valdyti tavo gyvenimo.
Jei jauti, kad kompleksai ar nepasitikėjimas savimi tau kelia sunkių jausmų, trukdo užsiimti mėgstamomis veiklomis – kalbėkis apie tai ir kreipkis pagalbos.
Pasitikėjimas savimi stiprėja, kai mažais žingsniais stengiamės daryti tai, kas baisu ir primename sau, kad nesėkmės – neatsiejama augimo dalis.
