Autorius: Elena Petuškienė, data: 2005 09 27

Tiražas: 3700; Rubrika: Nenurodyta

Ir vėl rugsėjis į mokyklas pakvietė vaikus. Mokiniai semsis žinių, bendraus ir dalį dienos praleis bendraamžių būryje. Todėl norėčiau pakalbėti apie mūsuose plačiai paputusį reiškinį, beveik tapusį norma - patyčias ir priekabiavimą.

Priekabiavimas - tai tyčinis, pasikartojantis agresyvus bendraamžių elgesys, nukreiptas į silpnesnį vaiką siekiant sukelti jam fizinį arba emocinį skausmą. Vaikai dažnai įvairiais būdais vieni iš kitų tyčiojasi, kabinėjasi, skaudina vieni kitus. Priekabiavimas - tai pravardžiavimas, erzinimas, grasinimai, mušimas, stumdymas, apkalbinėjimas, piktų, bjaurių žodžių apie kitą vaiką užrašinėjimas, ignoravimas. Manau, ne vienas sutiktų, kad tyčiojimasis vienam iš kito yra, deja, labai paplitęs ir tarp vaikų bei paauglių, ir tarp suaugusiųjų. Ne vienas galėtų pasakyti: "Mūsų mokykloje kasdien vyksta tokie dalykai..." Todėl kyla klausimas, ar tai ir toliau laikyti elgesio norma? Ar nėra mums, tėvams, skaudu matyti savo sūnų ar dukrą įbaugintus ir moraliai pažemintus, bet teisintis senai nusistovėjusiais klaidingais įsitikinimais ir mitais: "Vaikai yra vaikai, ir jie tik juokiasi", "Kiekvienas vaikas privalo išmokti pakovoti už save, todėl tam tikra priekabiavimo dozė nekenkia, o tik padeda sutvirtėti, užsigrūdinti", "Tyčiojimasis visada buvo ir bus mokyklose" ir gal reikia apie tai kalbėti ir bandyti keisti nuostatas, o ne nuolankiai toleruoti?

Atsakymas, manau, vienareikšmis - taip, apie tai reikia kalbėti, reikia keisti požiūrį į šią problemą, kadangi iš tyčiojimosi nėra išaugama, tiesiog toks elgesys yra nukreipiamas kita linkme. Apie 60 proc. vaikų, kurie tyčiojosi iš savo bendraamžių vidurinėje mokykloje, iki 24 metų amžiaus padarė bent vieną nusikaltimą. Tyčiojimasis nepadeda vaikui sutvirtėti, o žeidžia ir skaudina jį ir gali sukelti ilgalaikes pasekmes. Tokie vaikai dažniau nei kiti gali būti liūdni, prislėgti, nepasitikintys savimi, galvojantys apie savižudybę. Jie gali vengti eiti į mokyklą ar bėgti iš jos, praleidinėti pamokas, o kartais patys pradėti elgtis agresyviai kitų atžvilgiu.
Norėčiau pateikti keletą skaičių, kurie rodo priekabiavimo ir patyčių mąstą. Gaila, tačiau Lietuva yra viena tarp pirmaujančių "pagal Pasaulinės sveikatos organizacijos atliktos apklausos, kurioje dalyvavo 28 šalys, duomenis. Lietuvos moksleiviai tyčiojimąsi patiria dažniausiai: 14 proc. moksleivių teigė, kad kartą per savaitę ar dažniau iš jų tyčiojosi kiti moksleiviai, 12 proc. visų apklaustųjų vaikų prisipažino, kad patys tyčiojasi iš kitų vaikų. Palyginimui galima pateikti kitų šalių duomenis: Švedijoje patyčias patiria 2 proc. moksleivių, Norvegijoje, Škotijoje, Lenkijoje - 5 proc. moksleivių, JAV, Kanadoje, Danijoje - 7-8 proc. vaikų. Skaičiai patys byloja apie save.

Dažnas klausia: ką mes galime padaryti ir nuo ko pradėti? Manau, kad tai, ką gali kiekvienas iš mūsų, tai savo šeimoje su sūnumi ar dukra kalbėti apie toleranciją kitų atžvilgiu, formuoti neigiamą požiūrį į agresyvų elgesį, rodant tinkamą pavyzdį. Šią problemą Lietuvoje pradėję viešai kelti Vaiko raidos centro bei "Vaikų linijos" darbuotojai, ruošiantys metodines rekomendacijas ir vykdantys kampaniją "Nustok tyčiotis", Įsitikinę, kad turėtų išaugti visuomenės dėmesys tyčiojimuisi, jo paplitimui ir prevencijai. Neabejotina, kad vaikų darželiuose, mokyklose, būreliuose, bendruomenėse turi būti keliamos šios problemos, vykdomos prevencinės programos, rengiamos konferencijos, disputai apie tyčiojimosi problemą. Ypač mokyklose turėtų būti kuriama atmosfera, nepalanki tyčiojimuisi, nustatant priimtinas elgesio taisykles. Patartina atidžiau stebėti, prižiūrint vietas, kuriose tyčiojimasis yra dažnas, pvz., pertraukų metu koridoriuose, valgyklose, sporto aikštynuose, tualetuose. Klasės veikloje ar specialių užsiėmimų metu derėtų daugiau kalbėtis su vaikais apie tyčiojimąsi, jo priežastis, pasekmes, keliamus jausmus. Drauge su vaikais kurti klasės elgesio taisykles, akcentuoti vaikams, kad jie turi teisę kreiptis pagalbos į tuos žmones, kuriais pasitiki, o nebūti apšauktais skundikais. Kuriant saugią aplinką, kurioje nebūtų tyčiojimosi, labai svarbu, kad mokytojai ir kiti mokyklos darbuotojai, tėvai ir visi aplinkiniai rodytų tinkamą pavyzdį vaikams, sudarytų kiekvienam vaikui galimybę išsikalbėti, pajusti, kad juo rūpinamasi, kad kažkam yra svarbu, kaip jis jaučiasi. Taigi, su patyčiomis galima ir reikia kovoti, tik nebūkime tam abejingi.